Ar kada teko girdėti posakį: „Net jeigu visas pasaulis bus prieš mano vyrą, aš tyliai stovėsiu už jo nugaros ir padavinėsiu jam šovinius“? Jis tiksliai atspindi, kokia slidi riba skiria sveiką meilę, paremtą pagarba, pasitikėjimu bei ištikimybe, ir meilę, kuri gali žaloti.
Kiekviena gyva būtybė nori būti mylima ir dalytis meile. Tačiau, nemokėdami mylėti ar mylėdami per stipriai, patiriame kančią ir nemeilę. Būtent perdėtas, disfunkcinis, liguistas prisirišimas prie kito žmogaus yra vadinamas kopriklausomybe. Tokiuose santykiuose atsiranda priklausomybė nuo kito ir iš didžiulės baimės prarasti mylimą žmogų daroma viskas, kad tik santykiai nenutrūktų. Ironiška, tačiau antrajai pusei tokia auka gali atrodyti beprasmė ir nereikalinga arba ji gali visai jos nepastebėti. Tuo metu priklausomas žmogus vis stipriau patiria neigiamus socialinius, psichologinius, emocinius ir dvasinius pokyčius.
Galima sakyti, kad kopriklausomas žmogus serga priklausomybe nuo meilės, nesvarbu, kad neadekvatus prisirišimas prie kito sukelia skausmą jam pačiam, nepasitikėjimą savimi ir kitais, o kai kuriais atvejais netgi žaloja fiziškai. Antroji pusė, kurios taip baisu netekti, dažnai serga priklausomybe nuo narkotikų, alkoholio, azartinių žaidimų ar socialinių tinklų, turi valgymo sutrikimų, problemų su teisėsauga, smurtauja ar yra emociškai nepasiekiama ir nepajėgia megzti emociškai intymių santykių.
Kopriklausomi santykiai gali užvaldyti ir vieną, ir abu žmones. Tokie ryšiai nėra sveiki, juose nėra lygiavertiškumo ir pagarbos, yra daug dramų, nusivylimų ir skausmo. Šiuose santykiuose įstrigusiam žmogui meilė kitam tampa daug stipresnė už meilę sau, maža to, nuolat jaučiama stingdanti baimė likti be mylimo žmogaus. Per stipriai įsimylėti linkęs žmogus dažnai išsiskiria žema saviverte ir tiki, kad tik pamaloninus kitus įmanoma nusipelnyti meilės.
Santykių diagnostika
- Kančios daugiau nei šilumos, artumo ir malonumo. Jei santykiuose nejaučiame pakankamai pagarbos ar šilumos, jei net nesijaučiame vienodai svarbiu, lygiaverčiu partneriu, tikėtina, kad santykis nėra tikras arba net iškreiptas. Sveikuose santykiuose žmonės jaučia vienas kitam pagarbą, patiria kartu smagių akimirkų, kuria šiltus ir malonius prisiminimus. Aišku, ir sveikuose santykiuose kartais iškyla nesutarimų, visos poros kartkartėmis pasipyksta, bet, jei malonias santykių akimirkas nusveria sutrikusių santykių pusė, verta savęs paklausti: „Ar gali būti, kad aš myliu taip stipriai, kad bijau atsimerkti ir pamatyti savo santykių bėdas? Ar aš išties myliu, ar meile dangstau savo baimę, nepasitikėjimą, žemą savivertę? Ar mano meilės būdas, išraiška ir intensyvumas man sukuria nesibaigiančią kančią?“
- Jaučiama, kad atiduodama begalinė meilė, bet nieko už tai negaunama. Nelygiavertiškumas yra disfunkcinių santykių palydovas. Ir nesvarbu, ar nelygiavertiškai jaučiamasi dėl to, kad kitas žemina bei smurtauja, ar dėl to, kad kitas tiesiog visiškai neinvestuoja į santykius dėl savo priklausomybių ar nemokėjimo kurti santykių. Tai, kad laikomės įsikibę santykio, kuriame jaučiamės trečiarūšiai, signalizuoja, kad turime polinkį į kopriklausomybę. Toks santykis niekur neveda – primena kiaurą maišą, į kurį vis dedame, tačiau jame ne tik nieko nelieka, bet ir nieko negauname mainais. Sveikuose santykiuose abu žmonės yra vienodai pajėgūs duoti bei gauti meilę ir nė vienas nesijaučia išnaudojamas.
- Santykyje dingsta „aš“. Kada taip gali nutikti? Pavyzdžiui, kai svarbiausi tampa antrosios pusės rūpesčiai, norai, mintys, jausmai, kai niekas daugiau pasaulyje nesvarbu ir neįdomu, tik antroji pusė ir jos reikalai, kai atsisakome savo pomėgių, nes jie trukdo antrajai pusei, kai atsisakome darbo, nes antroji pusė pavyduliauja mums išėjus iš namų, kai beveik nieko nedarome atskirai nuo savo partnerio, kai atšaukiame savo planus, jei tik ko prireikia antrajai pusei ir pan. Sveikuose suaugusių žmonių santykiuose yra dvi asmenybės su savo norais, tikslais ir vertybėmis, žmonės eina per gyvenimą kartu, palaiko vienas kitą, bet nesusilieja į vieną darinį, net jei turi panašius interesus ir įsitikinimus. „Sveikuose suaugusių žmonių santykiuose yra dvi asmenybės su savo norais, tikslais ir vertybėmis. Žmonės eina per gyvenimą kartu, palaiko vienas kitą, bet nesusilieja į vieną darinį, net jei turi panašius interesus ir įsitikinimus.“
- Baiminamasi pasakyti savo nuomonę ar pasielgti neteisingai. Ar sakote „taip“, nors iš tikrųjų norėtumėte pasakyti „ne“? Ar dėl to jaučiatės siaubingai ir negerbiate savęs? Jei taip, tikėtina, kad įsitraukėte į santykius, kurie yra griaunantys. Sveikuose santykiuose žmonės nesibaimina sakyti savo nuomonės, net jei ji ir nesutampa su antrosios pusės. Lygiai taip pat sveikai mylintys asmenys yra pajėgūs pasakyti „ne“. Tačiau, esant disfunkciniam santykiui, pasakymas „ne“ gali sukelti didžiulį antrosios pusės pyktį ar net agresiją.
- Pateisinamas ir (arba) nuo kitų slepiamas antrosios pusės netinkamas ar socialiai nepriimtinas elgesys. Yra žmonių, kurie niekada nenorėtų įsitraukti į santykį, kuriame antroji pusė turi priklausomybių, smurtauja, „vaikšto į kairę“, turi problemų su teisėsauga ir panašių sunkumų. Yra žmonių, kurie tik įsitraukę į santykį atranda šias antrosios pusės bėdas, bet tuoj pat imasi ieškoti pagalbos iš artimųjų ar specialistų ir jokiu būdu nesitaiksto su tuo, kad, pavyzdžiui, vyras namuose, kuriuose yra vaikų, laiko kokainą. Deja, yra žmonių, kurie pateisina visas antrosios pusės ydas – ir taip nutinka iš didelės baimės likti vienam, iš gėdos, o neretai ir kaltės. Akivaizdžių antrosios pusės ydų pateisinimas ir slėpimas yra tipiniai perdėtos meilės ženklai.
- Prisiimama perdėtai daug atsakomybės už antrąją pusę. Kai antrosios pusės elgesys pateisinamas kaip sunkaus gyvenimo pasekmė ir imamasi gydytojo ar terapeuto vaidmens, galima įtarti, kad santykiai yra pagrįsti kopriklausomybe. Jei tikime, kad galime išgelbėti savo partnerį, jį pakeisti ir išspręsti jo problemas, paklauskime savęs, o kam to reikia. Ar daugiau pasaulyje nėra nė vieno žmogaus, kurio būtume verti? O gal santykiuose jaučiamės labai nesaugiai ir vienintelis būdas tai pakeisti yra pataisant antrąją pusę? Sveikuose, meile grįstuose santykiuose nėra gydymo per prievartą, o nepatinkančios antrosios pusės savybės ar veiksmai yra išdiskutuojami ir keičiami abipusiu sutarimu, dalijantis atsakomybe, o ne prisiimant ją už kitą žmogų.
- Taikstomasi su antrosios pusės savybėmis, vertybėmis ir veiksmais, tikintis sulaukti daugiau meilės. Yra žmonių, kurie daro bet ką, kad tik antroji pusė nepaliktų ir neatstumtų. Jei liekame su antrąja puse, nes „niekas kitas daugiau mūsų neištvers“, jei taikstomės su pačiu šlykščiausiu antrosios pusės elgesiu su mumis, tai rodo kopriklausomybę. Tokie santykiai, kai visiškai atsisakome savęs, kad tik nereikėtų likti vieniems, gali sužlugdyti savivertę ir privesti prie rimtų emocinių problemų.
- Tarpusavio santykiai kelia pavojų emocinei gerovei, o gal net sveikatai ir saugumui. Turime suprasti, kad sveikuose santykiuose negali būti smurto ir kito artimąjį žalojančio elgesio. Jei taikstomės su santykiais, kuriuose esame žalojami, akivaizdu, kad šie santykiai ne tik nėra sveiki, bet ir naikina mūsų psichiką bei gyvenimą. Paklauskime savęs, ar santykiai mus augina, ar sargdina. Ar jaučiame emocinę pilnatvę ir ramybę, ar norime slėptis iš nesaugumo?
- Paniškai baiminamasi priimti sprendimus, nes tai gali nepatikti antrajai pusei. Kai baisu ir neramu priimti sprendimus, nes jie neįtiks antrajai pusei, tai rimtas signalas dėl kopriklausomybe grįstų santykių. Sveikuose santykiuose žmonių neparalyžiuoja baimė padaryti kažką ne taip, juk klysti žmogiška ir iš tiesų mylintis asmuo supranta, kad kai kurie jūsų sprendimai yra puikūs, o kai kurie šiaip sau, ir ką jau padarysi, kad nebuvo galima padaryti geriau. Kopriklausomuose santykiuose yra labai daug įtampos: baiminamasi, kad nesupras, kad paliks, kad atstums, taip pat nerimaujama, o ką dar iškrės atroji pusė. Tačiau, neatsižvelgiant į visą šį nerimą, tokie santykiai nenutraukiami.
- Aplinkiniai išsako nerimą dėl jūsų priklausomybės nuo antrosios pusės. Kai mylima perdėtai stipriai, pamažu nubyra draugai, o artimieji pradeda pastebėti, kad visas jūsų gyvenimas sukasi vien apie antrąją pusę. Kartais artimieji ima pastebėti ir netinkamą antrosios pusės elgesį: smurtą, manipuliacijas, priklausomybes, bet jų pastangos mus įspėti priimamos kaip kišimasis ne į savo reikalus, kontroliavimas ir nesupratingumas. Taip, kartais artimieji iš tiesų kiša nosis ten, kur nereikėtų, bet jei mums svarbūs žmonės nerimauja dėl mūsų santykių, kurie išties nesiklosto puikiai, sukluskime ir nebijokime į savo tarpusavio ryšį pažvelgti artimųjų akimis: ar tikrai viskas yra taip gerai, kaip patys bandome parodyti aplinkiniams?
- Aistra painiojama su meile. Šeimos ir santuokos terapeutė Robin Norwood knygoje „Moterys, kurios myli per stipriai“ svarsto, kad kopriklausomos moterys labai dažnai pamiršta, kad meilė – tai ne tik aistra, jaudulys ir nuostabus seksas (o jaudulio tikrai netrūksta nestabiliuose, nepastoviuose ir komplikuotuose santykiuose). Meilė juk yra ir įsipareigojimas, draugystė ir partnerystė. Pasak R. Norwood, tikra meile grįstuose santykiuose žmonės atvirai dalijasi vertybėmis, pomėgiais, tikslais, svajonėmis, dabarties ir praeities patirtimi, yra geranoriški ir pagarbūs vienas kitam, sąžiningi prieš save ir vienas kitą, pasitiki vienas kitu. Tikra meile grįsti santykiai leidžia išreikšti save, padeda būti kūrybiškiems ir produktyviems. Pagaliau su tikra meile siejamas saugumas, ramybė, atsidavimas, supratingumas ir paguoda. Paklauskime savęs, ar šitaip jaučiamės savo santykiuose. Jei į santykius nuolat įsitraukiame su pavojingais ir įdomiais žmonėmis, o nuobodūs geruoliai mus atstumia ir neatrodo patrauklūs, jei niekada neturėjome stabilių, emociniu artumu pagrįstų santykių, tikėtina, kad mūsų santykiai kopriklausomi.
- Gėdijamasi savo santykių, bet neįsivaizduojama, kaip iš jų ištrūkti. Kartais į kopriklausomus santykius įkliuvę žmonės puikiai supranta, kad tai, kas vyksta, nėra normalu. Na, pavyzdžiui, moteris gali racionaliai suvokti, kad nėra normalu ir malonu, kai vyras praleidžia darbą dėl to, kad per daug vartojo alkoholio, arba kai vyras būna neištikimas ne su viena, o su keliomis moterimis. Tačiau kažką keisti santykiuose baisu, neįsivaizduojama, ką daryti, kyla paniška baimė praleisti visą savo gyvenimą vienai. O tiesa tokia, kad sveikai mylintis žmogus myli ne tik kitą, bet ir save, ir kai jaučia, kad santykiai kėsinasi sugriauti pasitikėjimą savimi, ryžtasi juos nutraukti su mintimi, kad bus kiti, galbūt geresni, santykiai.
Kaip išsivaduoti iš priklausomybės?
- Pasikalbėkite su antrąja puse. Pasitaiko situacijų, kai antroji pusė visai nenori jūsų skriausti savo elgesiu, o kartais tiesiog nesupranta, kiek skausmo jums sukelia. Galima pabandyti gražiai pasikalbėti, ką norėtumėte santykiuose keisti, kad juose abu jaustumėtės laimingesni. Tiesa, reikia nepamiršti, jog galite taip ir nebūti išgirsti, kad ir kiek stengtumėtės. Tokiais atvejais gali padėti porų psichoterapija.
- Gyvenkite savo gyvenimą. Visapusiškai pasirūpinkite savimi. Pabūkite atskirai. Išmokite džiaugtis gyvenimu be antrosios pusės, išbandykite naują pomėgį, susipažinkite su naujais žmonėmis, atkurkite ryšį su žmonėmis, su kuriais bendravimas buvo nutrūkęs nuo perdėto jūsų įsitraukimo į disfunkcinius santykius, pasiplanuokite veiklų atskirai nuo savo antrosios pusės. Sveikuose santykiuose žmonės nesiekia susiliejimo į vieną asmenį, priešingai: išlieka riba tarp „aš“ ir „mes“, abu žmonės gali augti šalia vienas kito, tad nebūtina visiškai prarasti autonomijos ir nepriklausomybės, kad ryšys gyvuotų.
- Nusimeskite dalį atsakomybės. Jei jaučiate, kad nuolatos prisiimate atsakomybę už kitą žmogų, dangstote antrosios pusės ydas ir taikstotės su kiekvienu įgeidžiu bei reikalavimu, jei nuolat gelbėjate ir keičiate antrąją pusę – sustokite. Ar tai tikrai lygiaverčiai santykiai? Ar tikrai jūsų darbas, pareiga ir atsakomybė būti kito žmogaus viskuo viename: ir mama, ir meiluže, ir aukle, ir kolege, ir tarnaite, ir psichoterapeute? Nereikia visiškai atsiriboti nuo kito žmogaus poreikių, bet verta mokytis atskirti, kur yra savanoriškas prisidėjimas prie kito žmogaus gerovės, o kur yra savęs praradimas dėl kito asmens.
- Stiprinkite savo pasitikėjimą savimi. Kopriklausomuose santykiuose nesunku įsisukti į užburtą ratą: žema savivertė –> baisu, kad paliks –> perdėtas prisirišimas prie netinkamo partnerio –> netinkamas partneris dar labiau smukdo savivertę. Tad ieškoti būdų pasitikėjimui savimi stiprinti yra gyvybiškai svarbu, kai atsiduriama santykiuose, kuriuose toji savivertė nuolatos atakuojama.
- Pažinkite save. Kokių jausmų jums kyla bendraujant su antrąja puse? Kokios mintys ir kokia jūsų gyvenimo patirtis atvedė į šiuos santykius? Ar tai yra tokie santykiai, apie kokius svajojate? Kas jūs esate ir ko norite iš gyvenimo, jus supančių žmonių? Šiuos klausimus labai svarbu užduoti sau, jei jaučiate, kad nuolat įsisukate į emociškai žlugdančius, komplikuotus, sudėtingus santykius. Kartais atradus atsakymus į šiuos klausimus gyvenimas kardinaliai pasikeičia, bet kelias iki atsakymų gali būti ilgas ir vingiuotas.
- Nepriimkite antrosios pusės elgesio asmeniškai. Žmonės, įsitraukę į destruktyvius santykius, neretai ima prisiimti labai daug atsakomybės už kito veiksmus ir jaučia labai daug kaltės ir baimės. Pavyzdžiui, vyras geria – tai mano kaltė. Žmona manipuliuoja, perdėtai pavyduliauja ir kontroliuoja – tai mano kaltė. Vyras muša – tai mano kaltė. Šis įsitikinimas yra klaidingas: dažniausiai kitas žmogus taip elgiasi dėl savo paties vidinių problemų, o jūs už visa tai esate atsakingi tik tiek, kiek leidžiate sau toleruoti tokį elgesį ir kentėti disfunkciniuose santykiuose.
- Paanalizuokite, kaip atrodo sveikas ryšys. Kartais į destruktyvius santykius įsisukę žmonės nebesusigaudo, kad jų bendravimas – labai toli nuo sveiko, pagarba ir meile grįsto buvimo kartu. O kartais žmonėms paprasčiausiai trūksta sveikų santykių patirties, kad galėtų suprasti, jog būna ir kitaip. Jei kirba abejonės, apsidairykite aplink, pastebėkite ir pasikalbėkite su žmonėmis, kurie turi užmezgę ilgalaikius ir harmoningus santykius. Aišku, idealaus ryšio nebūna, bet toli gražu ne visuose santykiuose atsiranda kopriklausomybė nuo neadekvačiai besielgiančio partnerio.
- Persvarstykite savo santykius. Liūdna, bet būna tokių žalojančių santykių, kurių neįmanoma tęsti norint išsaugoti savo savigarbą, o kartais net ir sveikatą. Jei atsidūrėte santykiuose, kur prieš jus smurtaujama ar jūsų antroji pusė mėgina jus tempti į savo bėdas (pavyzdžiui, prašo meluoti teisėsaugai), ir tai kartojasi nuolatos, akivaizdu, kad įžengėte į pavojingų santykių zoną. Tokiu atveju verta užduoti sau klausimą, kodėl vis dar tęsiate šiuos santykius ir kas trukdo juos nutraukti. Kas juose jums taip svarbu, kad atsisakote savęs ir savo gyvenimo?
- Ieškokite pagalbos. Jeigu nerandate atsakymo į klausimą, kodėl santykiai nesiklosto taip, kaip norėtųsi, galbūt susigaudyti padėtų žvilgsnis iš šalies – psichoterapija. Iš tiesų nelengva pripažinti sau (ir juo labiau kitiems), kad jūsų meilė yra destruktyvi, o santykiai toli gražu ne idiliški. Tačiau pripažinimas, kad kažkas manyje ar mano santykiuose yra ne taip, yra pirmas žingsnis į pasveikimą nuo priklausomos meilės.
