Svarbu ne kiek metų nugyvenome, bet kiek tuose metuose buvo gyvenimo. (Abrahamas Lincolnas)
Dažnai manome, kad neužsiimdami svarbia veikla, tiesiog žiūrėdami į dangų ar pro langą stebėdami šalikelėje sutūpusius paukščius, tuščiai leidžiame gyvenimo laiką. Esame įsitikinę, kad nuolat privalome veikti kažką prasmingo. Juk per tą laiką, kol mėgausimės grynu oru ar tiesiog švilpausime tįsodami aukštoje žolėje, aplinkiniai visa galva mus pranoks.
Iš tiesų, mūsų gyvenimas vidutiniškai susideda iš 27 tūkst. dienų. Apie trečdalį paskyrus miegui ir dar vieną nemažą dalį vaikystės metams, kurių neprisimename ir negalime kontroliuoti, liekame su gana menku skaičiumi. Gyvenimo laikinumo suvokimas skatina vertinti akimirką ir sužadina motyvaciją nugyventi savo gyvenimą taip, kaip svajojame. Deja, tai nėra taip paprasta – nepastebimai išvaistome gyvenimą bereikšmiams dalykams. Kaip to išvengti?
Užsimaskavę gyvenimo švaistytojai
Lina yra teisininkė, auginanti tris vaikus. Kiekvieną laisvą minutę ji stengiasi skirti vaikams ir šeimai. Dažnai per pietų pertraukas ji net nespėja pavalgyti, nes stengiasi paskambinti vaikams ir išsiaiškinti, ar viskas gerai, o grįžusi namo iš karto kimba į buitinius darbus. Savaitgaliai dažniausiai priklauso nuo vaikų norų, o pasitaiko ir taip, kad viršininkas liepia atvykti į darbą. Lina net nebeprisimena, kada turėjo galimybę pabūti viena, pamąstyti, stebėti dangumi plaukiančius debesis ar tiesiog padykinėti. Jos bendradarbė Vaida, taip pat auginanti tris vaikus, per pietų pertrauką ne tik spėja pavalgyti, bet ir pasiklausyti mėgstamos muzikos, pabendrauti su įkvepiančiais kolegomis ar pasivaikščioti gryname ore. Beveik kiekvieną savaitgalį, užuot pedantiškai blizginusi namus, ji skiria laiko poguliui ir įdomiai knygai. Vaida pasakoja Linai, kaip dažnai jos svajonės virsta realybe. Tačiau Lina negali tuo pasigirti, pagaliau ji net nebežino, kokios yra jos svajonės.
Amerikiečių psichoterapeutė Nancy Colier savo naujausioje knygoje „The Power of Off: The Mindful Way to Stay Sane in a Virtual World“ (liet. „Išsijungimo galia: išmintingas būdas, kaip neišprotėti virtualiame pasaulyje“) rašo, kad padykinėjimas arba nieko neveikimas yra būtinas maistas mūsų vaizduotei. Tik tuomet, kai padarome pertrauką tarp daugybės užduočių, galime išgirsti savo mintis ir suprasti jausmus. Neturėdami laiko sau, save suvokiame tik per santykį su tam tikra atliekama veikla, su kokiu nors objektu ar kitais asmenimis, o likę vieni jaučiame tuštumą ir nusivylimą. Įdomu tai, kad „dykinėjimas“, pavyzdžiui, buvimas su savo mintimis, kvėpavimu, mėgavimasis saule, nerūpestingas švilpavimas ar pokaičio miegas, nėra gyvenimo švaistymas. Ne vienas mokslinis tyrimas patvirtino tokio elgesio naudą žmogaus fizinei ir psichinei sveikatai. Todėl gyvenimą švaistome ne tada, kai nusprendžiame atitrūkti nuo svarbių reikalų. Problema kyla iš nesugebėjimo atpažinti veiklos ar elgesio, kuris mums svarbus, nuo nesvarbaus. Susimąstę apie tai, dažnai pradedame keisti tam tikrus dalykus: mažiau laiko praleidžiame be tikslo žiūrėdami televiziją ar naršydami internete, kas penkias minutes netikriname naujienų išmaniajame telefone, o savo karjerą pakreipiame norima kryptimi.
-
Atsparumas kitų žmonių nuomonei
Pasak australų slaugės ir knygos „5 dažniausios apgailestavimų priežastys mirštant“ autorės Bronnie Ware, ilgus metus besirūpinančios mirštančiais pacientais, žmonės dažniausiai gailisi ne dėl kokio nors sukrečiančio įvykio, tokio kaip išsiskyrimas su mylimu žmogumi ar neišnaudotos karjeros galimybės. Dažniausiai žmonės apgailestavo dėl to, kad neturėjo drąsos gyventi pagal savo norus.
Kai per daug remiamės kitų žmonių nuomone, paprasčiausiai užčiaupiame tikrąjį save. Mūsų savivertė pradeda priklausyti nuo to, ką aplinkiniai apie mus galvoja. Jei jie pritaria mums ir patvirtina mūsų sprendimus, jaučiamės laimingi; jei kritikuoja, nepritaria, manome, kad esame nieko verti. Šitaip tampame kitų žmonių norų vergais. Psichologijos mokslininkė Ashlee Greer atliko tyrimą, kaip mūsų gyvenimą veikia nuolatinis vadovavimasis aplinkinių nuomone. Išanalizavus tūkstančius eksperimento dalyvių apklausų apie tai, kaip ir kodėl jų kasdienybėje pasireiškia noras gyventi pagal kitų sukurtas taisykles, išsiskyrė kelios priežastys: atsakomybės vengimas, drovėjimasis, lyginimasis su aplinkiniais, menka savivertė, nesugebėjimas nubrėžti ribų ir pasakyti „ne“, neryžtingumas priimant sprendimus, baimė suklysti ir nepasitikėjimas savo nuojauta. Visa tai lėmė tiriamųjų siekį įtilpti į kitų asmenų jiems sukurtus rėmus. Jiems net buvo sunku įvardyti savo asmenines savybes, charakterio unikalumą ir išvardyti bent kelias svajones. Tai reiškia, kad, leisdami kitiems spręsti, kaip mes turime gyventi, po truputį prarandame save, kol visiškai nustojame pasitikėti savo pačių sprendimais, nes manome, kad kiti žino geriau.
Psichoterapeutas Ivanas Chanas pabrėžia, kad pasidavimas kitų įtakai ir leidimas aplinkiniams nurodinėti, kaip turime gyventi, yra neabejotini gyvenimo švaistymo ženklai. „Gyvenimo kelyje sutiksite daugybę žmonių, turinčių gerų ir blogų ketinimų. Jie bandys paaiškinti, kaip turite elgtis savo pačių gyvenime. Ar klausysite?“ – klausia I. Chanas. Juk iš tiesų turime tik vieną galimybę gyventi. Ar norime ją iššvaistyti, būdami priklausomi nuo kitų žmonių komandų?
-
Netobulumo priėmimas
Nieko bloga stengtis dalykus atlikti kuo geriau, tačiau, jei beveik visada liekate nepatenkinti savo darbų ar planų rezultatu, turite perfekcionisto bruožų. Perfekcionizmas skatina žmogų skirti daugiausia dėmesio savikritikai ir klaidoms, nepaisant savo gabumų ir pasiekimų. Šeimos susitikimas gali vykti 99 proc. taip, kaip buvo suplanuota, tačiau tas 1 proc. neleis perfekcionistui nusiraminti. Jis graušis, kad kažko nepadarė ar kažką padarė ne taip, kaip galėjo. Nesvarbu, koks pavykęs būtų susitikimas, perfekcionistas negalės džiugiai jo nupasakoti. Panašiai gali nutikti ir su pačiais įvairiausiais darbais. Pabaigę darbą, pavyzdžiui, numezgę pirštines, nutapę paveikslą ar įgyvendinę didelį naujo produkto kūrimo projektą, pastebėsite, kad padarėte smulkių klaidelių, apie kurias greičiausiai žinosite tik jūs vienas. Išmesite visą įdirbį lauk ar bandysite ištaisyti kiekvieną klaidelę, net jei tam prireiktų dar kelių savaičių ar mėnesių darbo? O gal tiesiog gūžtelėsite pečiais, suvokdami, kad tai nereikšmingos smulkmenos, ir priimsite tai kaip pamoką, naudingą ateities projektams?
Vidinis siekis viską atlikti idealiai glaudžiai susijęs su įvairiais emociniais ir psichiniais sutrikimais. Kanadiečių mokslininkė Vera Békés su kolegomis atliko išsamų tyrimą apie tai, kaip perfekcionistinės asmenybės bruožai veikia lėtinio streso ir depresijos simptomus. Eksperimente dalyvavo sunkia depresija sergantys asmenys, kuriems visus metus buvo vedami terapiniai užsiėmimai. Tyrimo pradžioje buvo išanalizuota kiekvieno dalyvio asmenybė ir jos polinkis į perfekcionizmą. Pasibaigus terapijai, buvo tiriamas psichinės sveikatos pagerėjimas. Pastebėta, kad į perfekcionizmą nelinkę tiriamieji terapiją priėmė geriau, jų sveikata pasitaisė, o kai kurie visiškai išgijo. Tačiau perfekcionistinėms asmenybėms gydymas menkai tepadėjo. Tai reiškia, kad tobulumo siekiantys tiriamieji pasąmoningai priešinosi teigiamai terapijos įtakai. Pasak V. Békés, perfekcionizmo šaknys glūdi vaikystėje dėl per aukštų tėvų reikalavimų ir (arba) nuolatinės kritikos. Taip žmogus susiformuoja nuostatą, kad jis yra nepakankamai gabus, gražus, geras ar įdomus ir jam reikia labiau pasistengti.
Nieko gyvenime nėra tobulo ir kartu visi esame savaip tobuli. Nebijokime bandyti, keisti, klysti, o klaidas priimkime kaip pamokas, o ne kaip asmeninius įžeidimus. Juk nenorime iššvaistyti gyvenimo nuolat save plakdami ar megzdami tobulas kojines, kurių galbūt taip niekada ir neapsimausime.
-
Santykiai su tinkamais žmonėmis
Tikriausiai ne kartą esate girdėję posakį: „Pasakyk, kas tavo draugas, o aš tau pasakysiu, koks esi.“ Sprendimai, su kuo bendrauti, su kuo dažniau ar rečiau susitikti, su kuo gyventi, yra vieni reikšmingiausių mūsų produktyvumui, laimei, sėkmei ir pasitenkinimui gyvenimu.
Yra keletas gana akivaizdžių laiko švaistymo su netinkamais žmonėmis pavyzdžių, tokių kaip energiją iš mūsų siurbiantys manipuliatoriai ar narcizai. Tačiau psichologijos mokslininkas Gary W. Lewandowskis, tyręs artimų asmenų įtaką žmogaus laimei, atskleidė, kad viena pražūtingiausių ir kartu lengviausiai įkalinančių santykių klaidų yra paremta optimistiniu tikėjimu, kad mūsų antroji pusė, nors ir nederanti su mumis, pasikeis. Realybėje dauguma tokių santykių anksčiau ar vėliau subyra. „Kai bendraujame su netinkamais asmenimis, ne tik švaistome savo laiką, bet ir prarandame galimybę būti su savo sielai artimais žmonėmis“, – teigia G. W. Lewandowskis. Ieškodamas būdų, kaip galima atskirti tinkamus žmones nuo netinkamų, mokslininkas atliko eksperimentą, pasitelkdamas romantiškus santykius užmezgusių asmenų draugus bei tėvus. Artimųjų buvo prašoma įvertinti santykių kokybę ir pabandyti spėti, kiek tokie santykiai dar tęsis. Įsimylėjėliai savo santykius įvertino kaip daug stipresnius, negu tai padarė nešališki jų artimieji, o santykių trukmę nurodė net 2–3 kartus ilgesnę, nei numatė jų draugai ir tėvai. Eksperimentui pasibaigus, paaiškėjo, kad artimieji atspėjo tiksliau. Tai reiškia, kad esame linkę manyti, jog bet kokie galimi nesklandumai išsispręs savaime, tačiau kartais tai labiau primena rožinių akinių fenomeną.
Manymas, kad turime daugiau bendra su žmogumi, su kuriuo susitikinėjame, nei turime iš tikrųjų, santykių palaikymas tik dėl to, kad išvengtume vienatvės, ar optimistiškas tikėjimas, jog partneris pasikeis, yra pagrindinės priežastys, laikančios mus šalia netinkamų žmonių. Santykiais reikia rūpintis, juos puoselėti, tačiau svarbu tai daryti prasmingai. Nuolat susitikinėdami ar gyvendami su iš esmės mums netinkančiu žmogumi, rizikuojame iššvaistyti per daug mums skirto gyvenimo.
-
Prasminga veikla
Kas turės daugiau įtakos jūsų gerai savijautai: naujas mobilusis telefonas ar savanoriavimas vaikų globos namuose? Palyginimai gana radikalūs, tačiau puikiai atspindintys skirtingas pasitenkinimo gyvenimu paieškas. Ir įsigytas naujas daiktas, ir įsitraukimas į prasmingą veiklą suteikia mums laimės, tačiau ilgalaikę gyvenimo gerovę tai paveikia nevienodai.
Neuromokslininkas Stevenas Cole’as su kolegomis nustatė, kad egzistuoja dviejų tipų laimė, ir siekė išsiaiškinti, kaip kiekviena jų veikia žmogaus sveikatą. Pirmasis tipas, vadinamas hedonistine laime, dažniausiai yra atsakas į žmogaus impulsus arba vartotojiško savęs patenkinimo pasekmė. Antrasis, įvardytas kaip eudaimoninė laimė, yra pasitenkinimas, susijęs su tam tikro tikslo įgyvendinimu ar prasmės gyvenime matymu. Tyrimas atskleidė, kad skirtingų tipų laimė skirtingai veikia žmogaus genomą ir genų efektyvumą, lemiantį žmogaus fizinę ir psichinę sveikatą. Paaiškėjo, kad tie asmenys, kurie išsiskyrė eudaimoninės laimės siekimu, t. y. pasitenkinimu gilią prasmę ir tikslą turinčiomis veiklomis, turėjo palankesnį, aktyvesnį genomą negu tie tiriamieji, kurie labiau vadovaudavosi hedonistine, arba momentine laime. Pastarųjų kraujyje taip pat buvo aptikta daugiau uždegimą sukeliančių ir mažiau juos įveikti galinčių antivirusinių bei antikūnų genų, o tai susilpnina žmogaus imunitetą ir gali sukelti įvairių ligų. Taigi šis tyrimas atskleidė, kad prasminga veikla ir malonumas gali turėti labai skirtingą poveikį žmogaus sveikatai, nors tam tikru metu ir gali teikti panašų malonumą.
-
Atsivėrimas
Kai kuriems žmonėms sunku atvirai išreikšti emocijas. Baiminamės pasakyti per daug, jausti per stipriai ar išsakyti aplinkiniams savo nuomonę ir jausmus. Kartais jausmingumą netgi priimame kaip išsišokimą.
Ir teigiamų, ir neigiamų jausmų atskleidimas verčia mus jaustis pažeidžiamus. Tačiau kova su savo jausmais yra bergždžia. Kad ir kaip kartais sunku pripažinti, jausmai ir jų išgyvenimas yra būtina visaverčio gyvenimo dalis.
Amerikiečių neuromokslininkai Jamesas J. Grossas ir Robertas W. Levensonas atliko tyrimą, kuriuo siekė išsiaiškinti jausmų slopinimo įtaką žmogaus fizinei ir psichologinei sveikatai. Jie paprašė dalyvių žiūrėti liūdnus, neutralius ir linksmus filmukus, tačiau pusei asmenų buvo liepta taip užgniaužti bežiūrint kylančius jausmus, kad eksperimento stebėtojai manytų, jog jie žiūri neutralų filmuką. Tiriamųjų, kurie stengėsi nuslėpti savo jausmus, kvėpavimas ir pulsas buvo gerokai dažnesni, kraujospūdis aukštesnis, o migdolinis kūnas, atsakingas už emocijų valdymą, dvigubai aktyvesnis, palyginti su asmenimis, galėjusiais laisvai reikšti jausmus tyrimo metu. Be to, paaiškėjo, kad ir po linksmų, ir po liūdnų filmukų peržiūros jausmus neutralizuoti besistengę asmenys išgyveno daug aštresnius liūdesio, nevilties ir vienišumo jausmus. Anot mokslininkų, nesvarbu, ar tai būtų mums malonūs, ar nemalonūs jausmai, jų užgniaužimas veda prie įvairių sveikatos sutrikimų, santykių su aplinkiniais prastėjimo, menkesnio produktyvumo.
Vidinis impulsas paslėpti jausmus, siekiant save apsaugoti, suprantamas, tačiau taip prarandame dalį gyvenimo skonio. Yra kažkas neapsakomai gražaus, kai atviraujame arba nuoširdžiai išsakome jausmus tiems, kurios mylime.
Kaip gyventi – mūsų pasirinkimas
Visi minėti gyvenimo švaistytojai turi šį tą bendra – jie maitinami gerais ketinimais. Kartais leidžiame aplinkiniams mums diktuoti, ką turime daryti, nes gerbiame jų nuomonę. Siekiame tobulumo, nes norime patikti kitiems ir sau. Laiką leidžiame su netinkamais žmonėmis, nes galbūt juos mylime arba tikime, kad jie gali pasikeisti. Vaikomės momentinio pasitenkinimo, nes trokštame būti laimingi, užsisklendžiame, nes baiminamės kad mūsų jausmai atstums kitus.
Geri norai, vedantys į nesėkmę… Tačiau, kai išdrįstame įdėmiau pažvelgti į save ir atpažįstame savo nenuoseklumus, kai nusprendžiame nesižvalgyti į aplinkinius ir patys renkamės gyventi savo gyvenimą, laikas nebebėga veltui. Jis mus veda į tikresnį, autentiškesnį „aš“. Veda į būseną, kurioje yra vietos ir pasivaikščiojimui, ir prasmingai veiklai, ir tikriems santykiams su tinkamais asmenimis. Būseną, kai jaučiame gyvenimo pilnumą ir prasmę.
