Artėjant svarbiam įvykiui, bandome nuspėti, kaip jausimės. Vis dėlto dažnai šios prognozės nuvilia.
Ar ko nors šiuo metu laukiate su džiugesiu ar baime? Kaip jausitės susitikę su seniai matytu draugu? Kaip pasirodysite pristatydami mėnesio rezultatus per susirinkimą? O gal nerimą kelia artėjantis vizitas pas stomatologą? Būtų nuostabu turėti krištolinį rutulį ir sužinoti iš anksto, kokia – maloni ar ne – patirtis laukia. Deja, vienintelė išeitis yra bandyti tai nuspėti remiantis turimomis žiniomis ir patirtimi.
Vienas didžiausių žmonijos pranašumų yra unikalus gebėjimas planuoti ateitį. Evoliucija mums suteikė dovaną – itin išvystytas smegenis, kurios leidžia mąstyti abstrakčiai, planuoti, organizuoti ir priimti sprendimus dėl ateities. To negali joks kitas gyvūnas. Be abejonės, voverės geba kaupti maisto atsargas žiemai, o lokiai – susirasti irštvas, kuriose peržiemos, bet toks elgesys yra instinktyvus, o ne pačių gyvūnų sąmoningai pasirinktas ar kruopščiai suplanuotas. Vargu, ar kokia voverė nuspręstų šiai žiemai atsargų nekaupti arba, priešingai, sukaupti atsargų kelioms žiemoms į priekį.
Sąmoningai į ateitį orientuoti veiksmai yra išskirtinai būdingi tik žmogui. Mes galime numatyti tikslus, planuoti ir investuoti savo išteklius, įsivaizduoti, kaip gyvensime po metų ar dešimties. Dar daugiau – mes galime aukoti trumpalaikius malonumus, kad galėtume įgyvendinti ilgalaikius tikslus.
Tačiau kokie bebūtų ištobulinti žmonių gebėjimai planuoti ateitį, yra ir blogoji viso šito pusė. Mintys apie rytojų gali gąsdinti. Įsivaizdavimas, kokių baisių pasekmių turės konkretūs veiksmai, gali stabdyti mus nuo naujų veiklų ir neleisti priimti sprendimų. Šitaip mūsų prognozės ir spėjimai gali atsisukti prieš mus pačius. Dauguma žmonių taip ryškiai ir aiškiai įsivaizduoja galimas nesėkmes, kad atsisako judėti pirmyn ir išbandyti naujoves.
Spėliojame, kas padarys mus laimingus
Laimės siekiamybė yra esminis visos žmonijos troškimas, tad, jei žmogus turėtų krištolo rutulį, jame dažniausiai ieškotų atsakymų, kaip tapti laimingu. Spėliodami apie ateitį, bandome išsiaiškinti, kaip turime elgtis, kad būtume laimingi. Nuo to, ar sugebame nuspėti, kokie gyvenimo įvykiai suteiks mums laimės, priklauso, ar iš tikrųjų galėsime tą laimę sukurti. Tai galioja ir mažų, ir didelių gyvenimo įvykių prognozėms. Kas geriau atgaivins karštą vasaros dieną: porcija ledų ar taurė šalto šampano? Eiti žiūrėti operos į teatrą ar likti namie ir mėgautis serialu ant sofos? Studijuoti teisę ar interjero dizainą? Tekėti už Jono ar dar pagyventi nesusituokus?
JAV Harvardo universiteto psichologai Danas Gilbertas ir Timas Wilsonas atliko vadinamuosius „emocinio prognozavimo“ (angl. affective forecasting) tyrimus. Emocinis (afektinis) prognozavimas – tai mūsų gebėjimas nuspėti, kaip jausimės ateityje konkrečių įvykių metu ar po jų. Tokio tipo spėliojimai mūsų galvose sukasi kasdien šimtus kartus: nuo dvejonių, ar verta suvalgyti šokoladuką, iki apmąstymų, ar keisti darbą. Mes nuolat mėginame nuspėti, koks bus mūsų gyvenimas ateityje ir kaip jausimės priėmę konkretų sprendimą. Šie spėjimai yra ypač svarbūs, nes jie lemia, kokį sprendimą priimsime ir kas mūsų lauks. Deja, prognozuodami ir spėliodami, kaip jausimės, nuolat klystame.
Vieno tyrimo metu D. Gilbertas su kolegomis apklausė studentus, kaip jie jaustųsi, jeigu jų mokyklos futbolo komanda pralaimėtų artėjančias svarbias rungtynes. Taip pat buvo apklausti jauni dėstytojai, kaip jaustųsi, jei jų prašymas gauti etatines pareigas universitete būtų nepatenkintas. Kaip ir buvo galima tikėtis, tiek studentai, tiek dėstytojai manė, kad jaustųsi labai prislėgti ištikus nesėkmei ir labai apsidžiaugtų, jei įvyktų tai, ko jie nori. Po kurio laiko mokslininkai sugrįžo pas tuos pačius žmones paklausti, kaip jie jautėsi iš tikrųjų ir kiek tai atitiko jų spėjimus. Studentai teigė, kad iš tiesų nusivylė, komandai pralaimėjus rungtynes, tačiau nebuvo taip stipriai nusiminę, kaip prognozavo. Jauni dėstytojai taip pat teigė pervertinę savo emocijų stiprumą. Taigi tyrimas parodė, kad žmonės dažniausiai teisingai atspėja, į kurią pusę – gerą ar blogą – pasikeis jų savijauta, tačiau nuolat klysta prognozuodami savo jausmų ir emocijų intensyvumą bei trukmę. Dažnai įsivaizduojame, kaip stipriai džiaugsimės ar nusivilsime po konkretaus įvykio, tačiau, jam įvykus, emocijos būna kur kas santūresnės.
Prašauti prognozuojant – paprasta
Prognozuodami mes bandome nuspėti keturis dalykus: būsimų emocijų polius (teigiamos ar neigiamos), atpažinti konkrečią emociją, kurią išgyvensime, emocijos intensyvumą ir jos trukmę.
Dažniausiai nėra sunku nuspėti, kokia emocija – teigiama ar neigiama – mus aplankys. Tačiau pasitaiko, kad ir čia suklystame. Pavyzdžiui, nusprendę pirmą kartą pasivažinėti amerikietiškaisiais kalneliais galime tikėtis malonaus jaudulio, tačiau… patirti stingdančią baimę.
Vis dėlto teigiamas ir neigiamas emocijas prognozuoti nėra sunku. Daug keblumų nesukelia ir spėjimas, kokią konkrečią emociją išgyvensime. Pyktį, pasibjaurėjimą, baimę, o gal visų trijų mišinį? Kadangi šie jausmai mums puikiai pažįstami, juos dažnai nuspėjame teisingai. Juk puikiai žinome, kas mums kelia pasišlykštėjimą, baimę ar pyktį. Žiūrėdami komediją daug juoksimės, o laimėjus mėgstamai komandai – šokinėsim iš džiaugsmo. Tačiau kartais mus aplanko neigiamų ir teigiamų emocijų kratinys. Tokiais atvejais nuspėti jausmą iš anksto darosi sudėtingiau. Pavyzdžiui, įsivaizduojant išleistuvių vakarą mokykloje, gali atrodyti, kad jausitės pakiliai ir džiugiai, tačiau iš tikrųjų tuo pačiu metu gali aplankyti ir liūdesys išsiskiriant su bendramoksliais bei nerimas dėl ateities.
Kuo įvykis artimesnis, tuo mūsų prognozės būna tikroviškesnės ir ne tokios idiliškos. Kai bandome nuspėti, kaip jausimės tolimoje ateityje, dažniau įsivaizduojame teigiamas emocijas: „Ką veiksiu per atostogas? Leisiu laiką su draugais, klausysiuosi muzikos, važiuosiu prie ežero.“ Na, o artimos ateities prognozės dažniausiai būna kiek niūresnės: „Rytoj eisiu į kiną, tačiau taip pat reiks pasiruošti chemijos atsiskaitymui.“
Kodėl mūsų norai mus apgauna
Gyvenime protas dažnai mus apgauna: nepažįstamąjį gatvėje palaikome pažįstamu, netyčia leptelime tai, ko visai neturėjome omenyje, apsiskaičiuojame ar prisiperkame, ko nereikėjo. Anot Gilberto ir Wilsono, mus kartais aplanko „apgaulingi norai“ (angl. miswanting). Tokį terminą mokslininkai sugalvojo blogiems pasirinkimams, kuriuos nulėmė mūsų klaidingos emocijų prognozės, apibūdinti.
Mes ko nors užsigeidžiame tik tada, kai manome, kad tai gavę jausimės gerai. Negana to, kuo daugiau galvojame apie malonų jausmą, tuo labiau norime. Čia ir slypi „apgaulingų norų“ esmė – žmonėms sunku nuspėti, kaip stipriai jiems patiks ar nepatiks tam tikras dalykas ateityje. Todėl paprastai nepataikome spėdami, kiek laiko truks aplankęs geras ar blogas jausmas.
Žmonės klaidingai nuspėja savo emocijas dėl kelių priežasčių. Viena jų yra fokusavimosi iliuzija (ją Gilbertas ir Wilsonas vadina „fokalizmu“ – angl. focalism) − apgaulingų norų šaltinis. Bet kuris gyvenimo reiškinys, įvykis ar aspektas, kuriam skiriame daug dėmesio, vertinant bendrai tampa svarbiausiu. Tai ir yra fokusavimosi iliuzijos esmė. Šią iliuziją galima apibūdinti vienu sakiniu: „niekas gyvenime nėra taip svarbu, kaip atrodo tuo metu, kai apie tai galvojate“ (Danielis Kahnemanas).
Kad geriau suprastumėte, kas yra fokalizmas, pagalvokite apie savo automobilį (ar kitą brangų daiktą). Ar jis teikia daug laimės? Jei neseniai įsigytas ir dar naujas, be abejonės, jis jums labai patinka. Kada patiriate savo automobilio teikiamą malonumą? Atsakymas gana paprastas: malonumą (ar nemalonumą) automobilis teikia tik tada, kai apie jį galvojate, o tai greičiausiai nebūna dažnai. Paprastai važiuodami savo automobiliu neskiriate daug laiko mintims apie jį, o mąstote apie kitus dalykus. Vadinasi, jūsų nuotaika priklauso nuo to, apie ką tuo metu galvojate, o ne nuo automobilio.
Tai ir yra vadinamoji fokusavimosi iliuzija. Net jei tikrai mėgstate savo automobilį, greičiausiai perdedate jo teikiamą malonumą. Tokios apgaulingos mintys gali suklaidinti galvojant apie naujo automobilio pirkimą. Įsivaizduodami teikiamą džiaugsmą, galite pasirinkti kur kas brangesnį variantą, nei jums reikėtų.
Lygiai taip pat mums gali pasirodyti, kad, gyvendami prie jūros ar šiltuose kraštuose, būtume laimingesni. Kai mąstome apie tai, greičiausiai įsivaizduojame saulėtus paplūdimus ir romantiškus saulėlydžius. Tačiau iš tikrųjų ten gyvenantys žmonės šiems savo gyvenimo aspektams skiria mažai laiko ir paprašius pateikti bendrą gyvenimo įvertinimą, vargu ar pagalvos apie šiltą orą ar jūros ošimą. Visą laiką tokioje vietoje gyvenantiems žmonėms tai tas pats, kas turėti dešimt kojų pirštų: geras dalykas, bet ne iš tų, apie kuriuos daug galvojama. Tačiau fokusavimosi iliuzija gali būti ir maloni. Jei į šiltus kraštus atvykęs naujakurys bus įsitikinęs, kad jūra ir šiluma teikia jam daug laimės, fokusuosis į tai, jis ir jausis laimingesnis.
Dėl fokusavimo iliuzijos esame linkę perdėti svarbių gyvenimo pasikeitimų, didelių pirkinių ar naujų veiklų poveikį savo būsimai gerovei. Pavyzdžiui, įsigijote naują automobilį ir pradėjote lankyti džiazo šokių treniruotes. Iš pradžių abi šios patirtys bus naujos, jaudinančios ir suteiks pakilią nuotaiką tiek vairuojant, tiek šokant. Po kurio laiko automobiliui imsite skirti mažai dėmesio. Tačiau šokių treniruotės gali imti teikti ne mažiau, o net daugiau džiaugsmo, kai pamatysite progresą ir susirasite naujų draugų. Mes dažniausiai pervertiname įsigyto daikto naudingumą, tačiau mažai tikėtina, kad kur kas rečiau tokią klaidą darome mąstydami apie naujas veiklas bei pažintis.
Psichologinis imunitetas
Kita priežastis, kodėl klystame spėliodami, susijusi su nuspėjamais neigiamais potyriais. Manome, kad neigiami įvykiai mus paveiks blogiau nei iš tikrųjų, nes nesuvokiame turintys psichologinį imunitetą. Kai mus užgriūna sunkumai, tučtuojau įsijungia psichologinė imuninė sistema. Lygiai taip pat, kaip ir mūsų imunitetas pasigavus virusą. Kadangi psichologinė imuninė sistema daugiausia veikia pasąmoningai, mes net nepagalvojame apie ją.
Mums dažnai atrodo, kad neigiami gyvenimo įvykiai paveiks labai giliai ir emocinis prislėgtumas tęsis itin ilgai. Tačiau tyrimų duomenys rodo priešingai: nors nesėkmės ir nuliūdina, paprastai jos nebūna tokios skaudžios, kaip tikėtasi, o trunka kur kas trumpiau negu manėme. Štai klasikinis pavyzdys apie laimės neatnešančius pinigus: net didžiules sumas loterijose laimėję žmonės po kelerių metų nesijaučia laimingesni nei prieš tapdami turtingais.
Emociniu prognozavimu užsiimame kiekvieną dieną dažnai patys to nežinodami. Tai darydami neįvertiname savo psichologinio imuniteto ir pervertiname būsimą emocijų stiprumą. Tai žinodami galime sąmoningai atkreipti dėmesį į savo ateities prognozes – ar kartais jos ne per daug dramatiškos? O gal verta pažvelgti į viską paprasčiau?
Comments are closed.