Sudaužytus puodelius išmetame. Tačiau japonų menas „kintsugi“ skatina šukes suklijuoti auksu ir sukurti unikalų meno kūrinį. Vertingesnį nei buvo iš pradžių. Tai gali tapti jūsų gyvenimo filosofija. Sunkumai, kurie grasina mus palaužti, gali tapti įkvėpimo šaltiniu!
Pabandykite įsivaizduoti, kad esate profesionalus violončelininkas, pasirengęs pasaulinio lygio pasirodymui. Repetavote kūrinius begalę kartų. Gludinote tol, kol kiekviena nata tapo neatsiejama nuo jūsų pačių.
Pradedate groti. Salė prisipildo švarių, sklandžiai besiliejančių garsų. Niekas, net labai norėdamas, negalėtų išmušti jūsų iš vėžių.
Tačiau nutinka kai kas, kas iš vėžių vis dėlto išmuša. Tarp sienų nugriaudi aštrus pokštelėjimas. Skamba beveik kaip šūvis, tačiau tai ne šūvis. Tai – garsas, kurį sukelia trūkstanti violončelės styga. Minia aikteli ir akimirksniu nuščiūva: „Kas dabar bus?“
Tai tikra istorija, nutikusi violončelės virtuozui Yo-Yo Ma. Nuo mažumės garsėjęs kaip muzikos vunderkindas, Yo-Yo Ma įrašė per 90 albumų ir pelnė 19 „Grammy“ apdovanojimų. Nieko keista, kad koncertuose iš jo tikimasi absoliučios tobulybės. O tobulas koncertas ir nutrūkusi styga tikrai nėra geras derinys.
Vis dėlto kritišku momentu Yo-Yo Ma išliko ramus. Jo įsitikinimu, svarbiausias muzikanto tikslas nėra mechaniškas tikslumas ir savos valios primetimas instrumentui. Svarbiausia – susijungti su auditorija ir paliesti jos širdis.
Netobulumo sekundė gali sužlugdyti pasirodymą. Bet ji gali ir suteikti jam naujų spalvų. Nors apie tai galbūt nesusimąstome, žmogiškos klaidos dažnai pasitarnauja kaip socialiniai klijai, padedantys tarpusavio ryšiui.
Yo-Yo Ma žodžiais, kuriozo akimirka nėra kritinė – kritinė yra ta, kuri seka po jos. Jei pavyksta netobulumą spontaniškai įausti į pasirodymą ir paversti natūralia jo dalimi, vakaras jau pasisekė. Viską, kas seka po suklupimo, publika vertina lyg magišką kilimą aukštyn.
Švęsti netobulumą jau daugybę šimtmečių skatina kintsugi – Japonijoje užgimęs keramikos menas, vėliau visame pasaulyje išpopuliarėjęs kaip prasmingo gyvenimo filosofija.
Kintsugi lietuvių kalba reiškia „jungimą auksu“. Šio japoniško meno esmė – prikelti sudužusius arbatos dubenėlius ir kitus keramikos dirbinius naujam gyvenimui. Keramikos gabaliukai suklijuojami specialiu, su aukso dulkėmis sumaišytu laku. Defektai, išryškinti aukso gijomis, tampa privalumu. Šukėmis pažiręs, o vėliau auksu suklijuotas dubenėlis tampa visiškai unikaliu meno kūriniu. Juk nėra dviejų dirbinių, kurie dužtų vienodai.
Jei būsime atidūs, kintsugi atspindžius pastebėsime ir savo kasdienybėje. Kaskart, kai pagerbiame savo trūkumus, kai nesėkmę priimame kaip galimybę sukurti kažką nauja – einame kintsugi keliu.
Sunkumai – galimybė augti
Gyvenimas yra pilnas iššūkių. Net kai sakome „gyvenu nuobodžiai“, dažnai jaučiame kasdienybės spaudimą. Galbūt reikia susitvarkyti su išorinės aplinkos problemomis: praradome darbą ar nepataisomai sugedo automobilis. Galbūt drasko vidiniai sunkumai: bandome kovoti su savo pykčiu, baimėmis ir dvejonėmis. O gal viskas kartu.
Kai iššūkiai išsipučia iki tokio dydžio, kad nebesugebame atsilaikyti, imame skilti lyg tas japoniškas dubenėlis. Palūžtame. Pabyrame šukėmis.
Silpnumo akimirką gali atrodyti, kad viskas – geriau nebus niekada. Tačiau kintsugi pasaulėvoka sufleruoja, kad „subyrėjimo“ akimirka turi didžiulį potencialą. Jei pažvelgsime atidžiau, pamatysime, kad kiekvienoje nesėkmėje slypi transformacijos galimybė. Net jei pakeisti išorinių aplinkybių šiuo metu negalime, turime progą stiprėti ir augti savo vidumi.
Kintsugi skatina gyvenimiškų iššūkių akivaizdoje nulipdyti save iš naujo. Dar daugiau – būtent sunkumai laikomi terpe, kurioje sužydi mūsų potencialas. Nėra lengvų būdų augti. Išsiskleisti visomis spalvomis galėsime tik tada, kai, užuot slapstęsi nuo sunkumų (ar laikę save aplinkybių aukomis), išdrįsime pažvelgti iššūkiams į akis.
Arbatos dubenėliai su aukso gijomis vertinami labiau nei nepriekaištingieji niekad neskilę jų pusbroliai. Taip pat ir žmogus, brendantis per negandas, gauna galimybę kitame krante išlipti patobulėjęs. Gyvenimo iššūkiai padeda išryškinti asmenybės sluoksnius, kurių net nežinojome turintys.
Kaip sakė rašytojas Louisas L’Amouras: „Ateis metas, kai atrodys, kad viskas baigta. Tai bus pradžia.“
Kintsugi nuolat kintančioje kasdienybėje
Kintsugi smarkiai susijusi su shoganai principais. Shoganai, išvertus iš japonų kalbos, reiškia „ką padarysi“. Šie žodžiai taikliai nusako filosofijos esmę. Shoganai – tai lankstumas, atvirumas ir mokėjimas ramia širdimi priimti dalykus, kurių negalime pakeisti.
Nespėjome nupjauti žolės ir prasidėjo audra? Shoganai. Kažkas iš po nosies nukniaukė paskutinį šokoladinį sausainį? Shoganai. Automobilių statymo aikštelėje mums ir vėl neliko vietos? Shoganai (bet kitą kartą bandysime atvažiuoti anksčiau).
Shoganai nereiškia, kad neigiame savo nusivylimą. Ne. Pripažįstame, kad mums apmaudu. Tačiau taip pat suvokiame negalintys visko gyvenime kontroliuoti iki smulkmenų – kai kurie dalykai tiesiog nutinka ir tiek. Mūsų pagrindinis darbas – su tuo susitaikyti ir judėti pirmyn.
Kita koncepcija, idėjiškai artima kintsugi (ir dažnai laikoma jos pagrindu), yra wabi-sabi. Wabi-sabi (liet. „kuklus paprastumas“) skatina įžvelgti grožį laikinume ir kasdieniuose dalykuose.
Wabi-sabi moko, kad tobulumas, kurio žmonės siekia, neegzistuoja. Jis per daug statiškas, todėl nerealus. Net kai atrodo, kad viską pavyko sustyguoti idealiai, netrukus situacija pasikeičia. Tai natūralu – gamta ir pasaulis nuolat teka.
Wabi-sabi siūlo atsipalaiduoti ir nebesivaikyti suveržtos tobulybės. Kur kas geriau atsiverti laikinumo ir nuolatinio virsmo žavesiui.Nors wabi-sabi nelengva nusakyti žodžiais, šios filosofijos esmę galime pajusti intuityviai. Jei būsime smalsūs ir nebijosime intensyviai jausti, wabi-sabi atrasime daugybėje dalykų, kurie iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti mažareikšmiai.
Wabi-sabi – tai jaukiai šiugždančio lino patalai. Senelio dovanotas laikrodis, jau seniai sustojęs, odiniu dirželiu. Vyšnių uogienė be kauliukų (bet iš tikro su). Girgždantys mediniai laiptai. Ranka rašyti atvirukai. Lietaus kvapas. Maži pirštukai, piešiantys ant dulkėto paviršiaus. Paskutinė žemuogė ant smilgos.
Gyventi pagal wabi-sabi reiškia stipriai, visu kūnu jausti dabarties akimirką – akimirką, kuri jau dabar virsta praeitimi, užleisdama vietą naujam „dabar“. Nieko nėra amžino. Ir, kita vertus, niekas iš tikrųjų nesibaigia.
Įžvelgti netobulumo grožį mokate, net jei to nežinote
Kai kalbame apie kintsugi, visų pirma kalbame apie gebėjimą priimti savo trūkumus. Jei esame linkę į perfekcionizmą, prisijaukinti šią mintį gali pavykti ne iškart.
Vienu labiausiai nusipelniusių JAV psichologų vadinamas Elliotas Aronsonas dar 1966 m. savo tyrimuose pastebėjo „žioplumo efektą“ (angl. pratfall effect). Beje, jis iki šiol yra vienintelis psichologas, gavęs Amerikos psichologų asociacijos (angl. APA) apdovanojimus visose trijose didžiosiose akademinėse kategorijose: už išskirtinius rašymo (1973), dėstymo (1980) ir tyrimų (1999) rezultatus.
Originaliame E. Aronsono eksperimente tiriamųjų grupei buvo rodomas įrašas, kuriame žmogus atsakinėja į sudėtingus klausimus (atsakymų tikslumas siekė 92 proc.). Tiriamieji nežinojo, kad tai – specialiai pasamdytas aktorius, kuris žino atsakymus. Vienai tiriamųjų grupei buvo demonstruojamas šio puikaus pasirodymo įrašas ir nieko daugiau. Kitai grupei buvo pateiktos ir papildomos kelios įrašo sekundės, per kurias aktoriui nutinka tariamas incidentas: jis apsipila kava.
Įrašą stebėję tiriamieji turėjo atsakyti, ką mano apie jame matytą žmogų. Antrosios grupės dalyviai įvertino aktorių kaip gerokai patrauklesnę asmenybę. Išliejęs kavą, jis pasirodė žmogiškesnis ir vertintojų akyse tapo labiau mėgstamas. Nepatogi nerangumo sekundė virto populiarumo taškais.
Apie pažeidžiamumo galią daug kalba ir tyrėja Brené Brown. Jos teigimu, būtent pažeidžiamumo lygis parodo, kiek žmogus turi drąsos. Susidraugavimas su savo trūkumais būtinas žingsnis, norint perlipti savo baimes. Išskirtinė drąsa, kad ir kaip paradoksaliai skambėtų, prasideda nuo ryžto priimti savo silpnąsias savybes.
Sakoma, kad pažeidžiamumo atskleidimas ypač naudingas tiems, kurie turi aukštą statusą, autoritetą ir išskirtinių kompetencijų. Dideli laimėjimai gali mus nutolinti nuo žmonių, o smulkūs netobulumai – priešingai – suartinti. Žmogiškas pažeidžiamumas pažadina empatiją ir švelnias emocijas – kitų klaidose galime atpažinti ir dalelę savęs.
Netobulumai mus keistai traukia. Net tie žmonės, kurie įprastai siekia idealo, pripažįsta gyvenime pasiilgstantys mažų defektų, kurie suteikia tikrumo pojūtį. Galbūt ir jums patinka dalykai, kurie atrodo mielai netobuli: kreivai iškepęs sausainukas nelygiais krašteliais, nutrinta nuo skaitymo knyga ar po maudynių nerūpestingai susigarbiniavę plaukai, kvepiantys atostogomis.
Naujas situacijų įrėminimas pagal kintsugi
Kaip kintsugi filosofiją pritaikyti realybėje? Visų pirma galima praktikuotis erzinančias smulkmenas apversti aukštyn kojomis… keičiant savo požiūrį.
Pavyzdžiui, pirmasis įbrėžimas naujo telefono ekrane ar išsitempęs siūlas šilko palaidinėje gali sugadinti nuotaiką visai dienai. Tačiau galima bandyti pakeisti perspektyvą. Telefono įbrėžimai? Aišku, kad jie atsiranda, nes nebijau nuotykių – gyvenu atvira siela ir pilnu tempu. Siūlas mylimojo dovanotoje šilko palaidinėje? Taip, nes turėjau progą žaisti su mieliausiu pasaulyje žaliaakiu katinu, kuriam laiku nenukarpiau nagų.
Imkime dar vieną pavyzdį. Tarkime, nuo vaikystės turite randelį ant kelio, kurį užsidirbote klasikiniu būdu: su vaikystės draugais lipote per kaimyno tvorą skinti kriaušių. Ir medinė tvora jūsų keliui nebuvo gailestinga. Istorija baigėsi sėkmingai, tačiau randelis liko.
Daugybę metų jį slepiate, kaip tik išeina. Skiriate begalę valandų eksperimentams su maskuokliais. Kryžiuojate kojas, kai esate su šortais, ir nuolat timpčiojate žemyn sijonus.
Lūžis gali įvykti tada, kai naujai įrėminsite savo patirtį. Šis randelis tyliai mena jūsų istoriją. Istoriją, kuri jus formavo ir padėjo atsidurti ten, kur esate šiandien. Šis randelis – tai jūsų vasaros kaime, visos prisirpusios kriaušės ir piktos širšės, saulės spindulių nulietos dienos, kurios – kaip ir vaikiška draugystė – atrodė be pabaigos.
Kaip elgtis, jei gyvenimo netobulumai sukelia stiprų emocinį užsitęsiantį skausmą? Psichiatrė Gail Saltz siūlo tokį veiksmų planą:
- Įvardykite savo skausmą. Nurodykite, dėl ko kenčiate, pavyzdžiui, dėl išsiskyrimo, konfliktų šeimoje, prarasto darbo. Pabandykite paprastais žodžiais apibūdinti, kaip atrodo jūsų skausmas ir kokios savybės jam būdingos.
- Pabandykite atsakyti į klausimą: „Ar už šio skausmo slypi kažkokia pamoka, kurią turėčiau išmokti?“ Skausmo tyrimai rodo, kad geriausią fizinę ir emocinę sveikatą turi tie, kurie geba savo skausmą įprasminti ir žiūri į jį kaip į mokytoją. Jei nebijome reflektuoti, skausmas per gana trumpą laiką gali mus subrandinti ir suteikti pamokų, kurių kiti mokosi visą gyvenimą.
- Pamąstykite apie tai, kas jums gyvenime iš tikrųjų svarbu. Kada jaučiate gyvą, tyrą džiaugsmą? Kada jaučiatės semiantys gyvenimą pilnomis saujomis? Kaip turėtų atrodyti jūsų diena, kad ją laikytumėte prasminga?
- Pamėginkite rasti sąsajų tarp antro ir trečio punkto, t. y. tarp skausmingų pamokų ir savo vertybių. Anot G. Saltz, geriausia, jei savo išgyvenimais ir įžvalgomis (kuria nors forma) pasidalintume su kitais žmonėmis. Svarbu, kad pabandytumėte atrasti asmenišką, jūsų vertybes atitinkančią misiją, kuri būtų artima širdžiai – nesvarbu, kad pasauliniame kontekste ši misija galbūt neatrodys didžiulė ar ypač svarbi.
- Pasistenkite paleisti dalykus, kurių negalite kontroliuoti. Skausmą keliančios situacijos dažnai būna daugiasluoksnės – tam tikrus gyvenimiškus aspektus koreguoti galite, kitų, deja, ne. Išskirkite dalykus, kurie nėra jūsų valioje, ir pabandykite emociškai juos paleisti. Vienas būdų tai padaryti yra koncentruotis į veiklas, kur kontrolės turite daugiau, ir pamedituoti su mintimi, jog galima pakeisti tik tai, ką galima pakeisti.
Kintsugi mąstymas gali padėti naujai įrėminti tiek smulkias nepatogias patirtis, tiek didelį skausmą. Ši filosofija primena, kad iššūkiai su savimi atsineša nepaprastą galią keisti.
Mūsų svarbiausias darbas yra skirti sąmoningą dėmesį – ir švelnų rūpestį – savo įskilimams. Apglėbti savo pabirusias, žaizdotas dalis.
Galbūt apglėbsime netobulai, galbūt ne auksu. Tačiau gali būti, kad to visiškai pakaks.
Švelnesnė kelionė pokyčių link
Transformacija ir savęs sukūrimas iš naujo nėra lengvas kelias. Rašytojas ir filosofas Aldousas Huxley’is yra sakęs: „Šiek tiek nesmagu pripažinti, kad visą gyvenimą praleidai nagrinėdamas žmonių problemas, bet taip ir neatradai geresnio patarimo negu „būkime truputį švelnesni“.“
Mes visi galime būti truputį švelnesni, negu šią akimirką atrodo būtina.
Švelnesni klystantiems ir besiblaškantiems. Sudužusiems ir dar nesulipdytiems. Prarastiems, neatrastiems ir truputį paklydusiems.
Ir pagaliau – gal pirmiausia – sau.
Comments are closed.