Emocinis intelektas – revoliucija ar mada?

Populiarus teiginys, kad 80 proc. sėkmės lemia emocinis intelektas, tėra mitas.

Priekaištaudami nevykėliams dažnai sakome: „Jei tu toks protingas, tai kodėl toks neturtingas?“ Tikriausiai teko sutikti žmonių su „septyniomis raukšlėmis kaktoje“ – labai aukšto intelekto, bet niekur netinkančių. Tikėtina, kad siekiant aukštos karjeros tradiciškai suprantamo proto nepakanka. Šiam reiškiniui aiškinti psichologai pasiūlė originalią teoriją, o jos pagrindu – praktinių savęs tobulinimo metodų rinkinį. Pagal šią teoriją gyvenimo sėkmės šaltinis yra vadinamasis emocinis intelektas, kuris, skirtingai nei protinis intelektas, gali būti sėkmingai vystomas tam tikrais metodais. Posovietinėje erdvėje šią teoriją paviršutiniškai, nenuosekliai ir neišsamiai skleidžia įvairūs praktikuojantys treneriai. Laiku pasigavę šiuolaikinę kryptį, jie labai aktyviai siūlo atitinkamus mokymus visiems norintiems. Ko galima tikėtis iš šios naujos krypties? Ar ji viso labo nėra tik madingas dvelktelėjimas? Ar galima tikėtis rimtos sėkmės, paaukojus savo laiką ir pinigus tokiam mokymo kursui?

Nuo redaktoriaus iki pranašo

Daugelis šaltinių emocinio intelekto teorijos ir termino autorystę priskiria amerikiečiui psichologui Danieliui Golemanui. Jo profesinės karjeros pradžia buvo prastoka. Tapti mokslininku – psichologu D. Golemamui ilgai nesisekė ir jis įsikibo į kuklų nenuolatinio dėstytojo Harvardo universitete vaidmenį. Tačiau mokslininko talento stygių su kaupu atstojo kitas gebėjimas – jis neblogai valdė plunksną. Keletą metų Daniel dirbo populiaraus mokslo žurnalo „Psychology Today“ redaktoriumi, taip pat solidaus laikraščio „New York Times“ psichologinių problemų apžvalgininku. Su dideliu pastabumu sekdamas savo labai gabių kolegų pasiekimus ir atradimus, D. Golemanas nuolat apie juos rašė žurnaluose ir laikraščiuose plačioms skaitytojų masėms suprantama ir vaizdinga kalba. Be to, jis parašė ir keletą mokslo populiarinimo knygelių, kurias skaitytojai iš esmės sutiko palankiai, bet bestseleriais jos netapo. Lemtingu posūkiu Goleman karjeroje tapo 1995 metais išleista knyga „Emocinis intelektas. Kodėl jis svarbesnis už IQ“. Knyga tapo sensacija – ji pusantrų metų išbuvo Amerikos reitingų viršūnėse ir per keletą metų buvo išversta į 30 kalbų. Iki šio laiko JAV parduota daugiau nei milijonas šios knygos egzempliorių, o visame pasaulyje – per 5 mln. Ši knyga per keletą metų kuklų dėstytoją ir redaktorių pavertė multimilijonieriumi. Įkvėptas savo knygos sėkmės, Golemanas savo idėją išplėtojo naujame veikale apie emocinio intelekto vystymą (suprantama, ir ši knyga papildė jo sąskaitą).

Aukštas IQ garantuoja sėkmę?

Visais laikais buvo manoma, kad žmogaus veiklos sėkmė reikalauja nemažai proto. Protingas žmogus sugeba rasti problemos sprendimą ir dėl šitos savybės iškyla bet kokioje veiklos srityje. Nepakankamai protingas asmuo pasmerktas atsilikimui ir žioplinėjimui. Šią trivialią mintį vaizdžiai išsakė Džordžas Galifaksas: „Kur trūksta proto, ten trūksta visko.“ Tuo metu protas tradiciškai buvo tapatinamas su analitinio mąstymo sugebėjimu ir priešpriešinamas emocinei sričiai. Proto ir jausmų, galvos ir širdies antitezė raudona linija brėžiama visoje pasaulinėje literatūros ir filosofijos istorijoje. XX amžiaus pradžioje buvo sukurti, atrodo, visai patikimi proto matavimo instrumentai – intelekto testai. Kiekybiniu rodikliu buvo sutarta laikyti plačiai žinomą IQ. Daugybė tyrimų patvirtino, kad šis rodiklis yra pastovus ir nekintantis. Nors yra žinoma keletas pavyzdžių, kai IQ pavyko nežymiai pakelti (dažniausiai sukūrus ypatingą mokymosi aplinką ir taikant ypatingus mokymo metodus), tačiau bandymai ryškiau padidinti IQ kaskart baigdavosi nesėkme. Talentingų vaikų tyrimai, pradėti L. Termeno dar antrajame XX a. dešimtmetyje, visai įtikinamai patvirtino dėsningumą, grindžiamą sveika nuovoka: aukštas IQ yra įvairių gyvenimo sėkmių pagrindas – pradedant mokykliniu pažangumu ir baigiant visais galimais pažymiais, kuriais vertinami suaugusiųjų „dalykai“ – socialinė padėtis, uždarbis ir t. t. Kitaip tariant, socialinė padėtis visiškai priklauso nuo IQ.

Emocinio intelekto samprata

Ilgą laiką niekas neteikė reikšmės ir kitam visai akivaizdžiam faktui. Jei gerai apsidairytume ir savęs paklaustume, kas gi sulaukia didžiausios sėkmės visuomenėje, pasidarytų aišku – intelektualai pirmauja toli gražu ne visada. Net priešingai – dažniausiai būna jie pavaldūs tiems žmonėms, kurie mokykloje įstengė išspausti vos trejetus, ir gauna iš jų rankų kuklią išmaldą. Vakarykščiai atsilikėliai, kuriems mokytojai priekaištavo dėl protinių gebėjimų, kur tik pažvelgsi tampa gyvenimo šeimininkais. Pats ryškiausias pavyzdys – JAV Prezidentas G. Bushas, kurio IQ yra 95, t. y. nesiekia net vidurkio normos. Dažnai sveikai mąstantys amerikiečiai juokauja: „Su IQ = 95 jūsų nepriimtų net Baltųjų Rūmų sekretore, bet į prezidento kėdę drąsiai galite taikytis“. Šiam reiškiniui Golemanas siūlo paprastą paaiškinimą. Jo nuomone, analitiniai-sisteminiai gebėjimai, matuojami tradiciniais IQ testais, sudaro tik labai mažą gyvenimo sėkmės sąlygų dalį – apie 20 procentų. Pagrindinę reikšmę turi visiškai kitokios savybės, kurių visumą jis pavadino emociniu intelektu. Prie šių gebėjimų, apibrėžtų labai miglotai ir neaiškiai, priskiriamas mokėjimas suvokti savo jausmus, juos įvardyti ir, priklausomai nuo susiklosčiusios situacijos, gebėti adekvačiai išreikšti. Tas pats ir su kitų jausmais – aukšto emocinio intelekto žmogus moka juos tiksliai atpažinti ir į juos atsižvelgti bendraudamas. Suprantama, kad tai lengviau pasiseka ekstravertams, nes intravertai nėra šios srities specialistai. (Tarsi pasiteisinimas neseniai pasirodė M. Leini knyga „Nenugalimas intravertas“, kurioje autorius neigia Goleman įtvirtintą nuostatą prieš intraversiją, tačiau knyga pasisekimo neturi – buitiniame lygyje intraversija ir toliau laikoma trūkumu). Svarbia savybe laikoma adekvati savivertė, leidžianti žmogui panaudoti savo stipriąsias puses ir tikslingai prislopinti silpnąsias. Emocinis intelektas apima ir motyvacinius dalykus – laimėjimų siekimą, aktyvumą, iniciatyvumą, emocijų įtraukimą įgyvendinant numatytus tikslus, taip pat bendrą optimistinį nusiteikimą gyvenimo atžvilgiu. Išskiriami būtini visuomeniniai gebėjimai – sugebėjimas sukelti kitiems žmonėms norimą reakciją, sugebėjimas vienam kitą suprasti, bendradarbiauti, paskatinti kitus siekti svarbių tikslų. Gebėjimas teigiamai nusiteikti ir teigiamai nuteikti kitus – svarbi emociškai intelektualių žmonių savybė. Kyla klausimas: kaip galima išmatuoti ir įvertinti tokią miglotą ir daugiabriaunę charakteristiką? Šiam tikslui Goleman sukūrė atitinkamą testą (tiksliau – klausimyną), kurį užpildžius išskaičiuojamas „emocionalumo koeficientas“ (EQ, kaip alternatyva IQ). Vėliau jo pasekėjai parengė dar keletą panašių testų. Golemano knygoje, parašytoje gyva, vaizdinga kalba, pateikiama daug ryškių pavyzdžių, kuriais grindžiami jo samprotavimai. Tačiau autorius supranta, kad moksliniu požiūriu pavyzdys – ne įrodymas. Nenorėdamas būti tuščiakalbis, Golemanas savo samprotavimus grindžia tyrimų rezultatais, kuriuos jis gavo ištyręs aukštų technologijų tyrimo centro AT&T, JAV komunikacijos sistemų giganto, bendradarbius. Jo vertinimu, geriausi darbuotojai yra ne tie, kurių aukščiausias IQ ar kurie turi prestižinių mokyklų diplomus, o tie, kuriems būdingos jo nurodytos emocinės savybės. Ir pats svarbiausias teiginys, dėl kurio Golemano teorija sulaukė visuotinio dėmesio ir tapo tam tikros rūšies nauja amerikietiška „religija“ (neprošal dar kartą priminti, kaip mes greiti patikėti kiekvienu „užsienio misionieriumi“), tai tvirtinimas, kad, skirtingai nei nekintantį IQ, EQ galima didinti. Vis dėlto, nesiveldami į kilusį ažiotažą, įsiklausykime, ką apie tai sako mokslininkai. Tuo labiau kad jie dažniausiai skelbia savo straipsnius mažo tiražo mokslo leidiniuose, kurių neskaito plačioji visuomenė. Jų esmę galima išreikšti perfrazavus priekaištą, savo laiku skirtą dar S. Freudui: „Viskas, kas jo pasakyta teisinga, ne taip jau ir nauja, o viskas, kas nauja, vargu ar teisinga.“

Pasisavino idėją ir ją iškreipė

Idėja apie žmogaus proto reiškimosi įvairumą pati savaime nėra nauja. Pačią emocinio intelekto idėją ir sąvoką laikraščių apžvalgininkas Golemanas nesigėdydamas pasisavino, o vėliau ir iki neatpažįstamumo iškreipė iš populistinių paskatų. Emocinio intelekto teorija iš tiesų gyvuoja psichologijos moksle, bet ji priklauso visai ne jam ir yra visai nepanaši į tą eilinę panacėją, kurią jis ir daugybė jo sekėjų skleidžia pasaulyje. „Išplatintas emocinio intelekto supratimas gerokai skiriasi nuo mokslinio“, – tvirtina Naujojo Hampšyro universiteto psichologas Johnas Mayeris, kuris drauge su savo kolega iš Jeilio universiteto Peteriu Salovey keletą metų iki Golemano įvedė šį terminą į mokslinę orbitą. Jų nuomone, nors emocijos ir intelektas laikomi antagonistais, trukdančiais vienas kito veiklai, tačiau iš esmės jie tarpusavyje susiję, susipynę ir daugeliu atvejų (bet ne visada) gana glaudžiai veikia išvien. „Žmogaus mąstymas, – apibendrina J. Mayeris, – neapsiriboja protine kalkuliacija. Aukščiausiu veiklos lygiu priimant atitinkamus sprendimus žmogui būtina atkreipti dėmesį į savo jausmus ir su jais suderinti numatomą sprendimą. Ir sakydami, kad žmogus romantiškas, nuoširdus ar nedraugiškas, mes turime omenyje jo ypatingą ir labai sudėtingą informacijos apdorojimo būdą. Ir šie procesai toli gražu ne tokie formalūs kaip, pavyzdžiui, silogizmų atveju“. Tarpusavio veikimas vyksta ir į kitą pusę – emocijos dažnai praturtina mąstymo procesus, leidžia pastebėti netikėtas alternatyvas, rasti geriausią pasirinkimą ir t. t. Tačiau autoriai pabrėžia: nors emocijų ir intelekto tarpusavio ryšiai labai įvairūs, tik kai kurie iš jų daro mus iš tiesų protingesnius. Ir šią labai siaurą tarpusavio susipynimo ir veikimo sferą jie apibrėžė kaip emocinį intelektą. Visai akivaizdu, kad populiarioji teorija, atnešusi Golemanui sėkmę, turi mažai ką bendro su savo mokslinėmis ištakomis. Pasinaudojęs svetimu terminu, D. Golemanas į vieną sąvoką sutalpino daugybę įvairiausių, skirtingo pobūdžio ypatybių, iš tikrųjų vietoj emocinio intelekto sąvokos pateikdamas simpatiško, jautraus, dėmesingo, ir visuomet malonaus žmogaus portretą. Tokio emocinio intelekto supratimo Mayeris ir Salovey visai neturėjo omenyje.

Nepatvirtinta tyrimais

Nuorodos į atliktus tyrimus negalime pripažinti korektiška net ir dėl tos priežasties, kad iš tikrųjų AT&T firmos bendradarbiai gana aukštą IQ turėjo praktiškai visi – tai buvo jų atrankos į solidžią kompaniją kriterijus. Tikri moksliniai tyrimai iki šiol nepatvirtino, kad nuo aukšto EQ kas nors iš viso priklausytų. Žinoma, žmogų, mokantį siekti kompromisų, susivaldyti, optimistišką ir gyvastingą malonu turėti šalia kaip savo draugą ar bendradarbį, bet nėra jokių vertingų įrodymų, kad šios savybės lemia karjerą ir kitus socialinius laimėjimus. Priešingai, įrodyta, kad tokios savybės, kaip ekstraversija ir didelė motyvacija siekti, praktiškai neturi įtakos realiems pasiekimams net tose srityse, kuriose lyg ir turėtų – pavyzdžiui, aktyvaus pardavimo srityje. Kritikos neatlaiko ir klausimynai, išaiškinantys emocionalumo koeficientą. Jie sudaryti laikraštine dvasia. Atsakymai – tai iš tiesų testuojamųjų saviataskaitos apie savo būsenas. Tai tas pats, kas IQ testą sudaryti iš tokio pobūdžio klausimų: „Ar jūs protingas?“ Visai abejotina yra ir galimybė stipriai pakelti EQ taikant specialias mokymo procedūras. Praktiškai besimokantiems pateikiami „teisingo“ emocinio reagavimo bei savo jausmų valdymo būdai. Tik ką gi laikyti teisingais? Nerimą kelia ir tas „šiukšlynas“, kuriuo iš esmės tapo emocinio intelekto sąvoka. Kaip sakė Salovey, „šiandien viskas, kas nepriskiriama analitiniams ir protiniams sugebėjimams, bet vienaip ar kitaip gali padėti žmogui gyvenime, ypač profesinėje veikloje, priimta priskirti prie emocinio intelekto. Dėl to sąvokos turinys išblunka, išskysta, ir ji netenka kokios nors vertės.“ Neseniai viename straipsnyje, apibūdindamas susidariusią padėtį, australų psichologas Lazaras Stankovas rašė: „Dėl visų nepagrįstų apibendrinimų, padidinimų ir praktinių iškraipymų emocinio intelekto teorija rizikuoja apskritai netekti blaiviai mąstančių žmonių pasitikėjimo. Šiandien ji, panašiai kaip psichoanalizė, gali tapti linksmo ir įdomaus saloninio pokalbio objektu ir ne daugiau.“ Tačiau blaiviai mąstantys žmonės niekur ir niekada nesudarė daugumos. Ir šiandien jų balsą užslopina Golemano ir jo pasekėjų fanfaros. Žaismingai viename kritiniame straipsnyje nuskambėjo klausimas: ar emocinis intelektas reikalingas sėkmingai karinei tarnybai? Ar toli nueis draugiškas, jautrus kareivis, gebantis subtiliai jausti aplinkinių išgyvenimus? Įdomu apie tai būtų paklausinėti amerikiečių kareivių Irako dykumoje, kur juos nusiuntė išmintingas prezidentas su IQ=95.