Nors tipišką vadovą įsivaizduojame kaip savimi pasitikintį ir sprendimus drąsiai priimantį lyderį, tačiau dalis karjeros laiptais užkopusių žmonių giliai viduje jaučiasi neverti turimos pozicijos. Jie abejoja savo kompetencija ir kartais savo sėkmę vertina kaip atsitiktinumą, galintį bet kada išaiškėti. Atrodytų, kad tokie savimi abejojantys vadovai turėtų siekti stiprių, ryžtingų pavaldinių, tačiau tyrimai pateikia visai kitokius rezultatus. Vokietijos mokslininkė Myriam Bechtoldt savo tyrimui surado 190 pasisekimą pelniusių bei išsilavinusių vadovų ir paprašė jų užpildyti klausimynus apie pasitikėjimą savo darbo gebėjimais. Tuomet vadovai turėjo skirti šešias užduotis – tris paprastas (pavyzdžiui, sutvarkyti korespondenciją) ir tris sudėtingas (pavyzdžiui, paruošti svarbų pristatymą) – keturiems kandidatams. Visi kandidatai buvo aprašyti kaip labai kompetentingi, kvalifikuoti ir siekiantys įrodyti savo vertę. Skyrėsi tik jų pasitikėjimas savo jėgomis. Du buvo pasitikintys savo gabumais, o kiti du slapčia turėjo abejonių. Rezultatai atskleidė, kad savimi nepasitikintys vadovai noriau skirdavo visas užduotis dvejojantiems kandidatams. Kodėl taip atsitiko? Nors pasitikintys kandidatai būtų saugesnis ėjimas, vis dėlto žmonės labiau mėgsta panašius į save. Gali būti, kad dvejojantys vadovai pasąmoningai norėjo pateisinti savo pačių karjeros sėkmę ir įrodyti, kad nepasitikintis savimi darbuotojas gali daug pasiekti.
Bechtoldt. Wanted: Self-doubting employees—Managers scoring positively on impostorism favor insecure employees in task delegation.Personality and Individual Differences, 86, 482–486, 2015.
