Psichologija nebūtų tokia įdomi, jei nebandytų paaiškinti mūsų elgesio suprantama kalba. Tačiau didžiausias to trūkumas, kad sudėtingas reiškinys suvedamas iki paprasto. Su tipologijomis susipažinusiam žmogui nesunku pasirodyti ekspertu, pasakius: „Jis elgiasi kaip tipiškas introvertas, nes vengia bendrauti.“ Arba: „Judviejų santykiai pagal socioniką yra konfliktiški, todėl nieko keista, kad negalite pakęsti vienas kito.“ Kalbančiajam tai nė motais, nes poreikį pabūti vienam jaučia kiekvienas žmogus ir vargu ar tai susiję tik su introversija. Ir kad socionika – žmonių klasifikavimas pagal Carlo Gustavo Jungo psichines funkcijas – negali nieko atskleisti apie partnerių suderinamumą, nes konfliktų kyla tarp daugybės žmonių, kurie puikiai sutaria ir netgi myli vienas kitą. Paaiškinimas „tu taip elgiesi, nes toks yra tavo tipas“ atrodo gana abejotinas, net jei tipologija būtų patikima ir pagrįsta moksliniais eksperimentais.
Šiuo metu egzistuoja apie šimtą įvairiausių tipologinių klasifikacijų. Pažvelkime į keletą populiariausių.
Skysčių teorija
Keturis žmonių temperamentus V a. pr. Kr. išskyrė graikų gydytojas Hipokratas, o III a. juos paaiškino Romos gydytojas Galenas. Žmonių skirtumus ši teorija aiškino įvairių tuo metu gydytojams žinomų organizmo skysčių pusiausvyra.
• Vyraujant limfai (gr. phlegma – gleivės, skrepliai), žmogus tampa ramus ir lėtas – flegmatikas.
• Vyraujant geltonajai tulžiai (gr. chole – tulžis, nuodai), žmogus tampa isteriškas, storžievis, karštuolis – cholerikas.
• Vyraujant kraujui (lot. sanguis – kraujas), žmogus tampa judrus ir linksmas – sangvinikas.
• Vyraujant juodajai tulžiai (gr. melena chole – juodoji tulžis), žmogus pasidaro liūdnas ir bailus – melancholikas.
Verdiktas – paneigta! Šiuolaikinė medicina negali sutikti su tokiu paaiškinimu. Nėra jokių įrodymų, kad flegmatikai turėtų daugiau limfos ir mažiau kraujo nei, tarkime, sangvinikai. Juolab organizme nėra jokios geltonosios ir juodosios tulžies, nes ta pati tulžis gali būti skirtingų atspalvių.
Neurofiziologinė teorija
XX a. pradžioje rusų neurofiziologas Ivanas Pavlovas išskyrė tuos pačius keturis temperamentus, tik paaiškino juos jaudinimo ir slopinimo stiprumu, pusiausvyra bei judrumu (galimybe keistis). Jis stebėjo sąlyginius ir nesąlyginius refleksus: gyvų būtybių atsaką į dirgiklius ir tai, kaip greitai jie išmoksta reaguoti ir nereaguoti. I. Pavlovas įvedė į eksperimentinę psichologiją naudingą idėją apie tai, kad psichika pati siekia pusiausvyros. Tarkime, negalime būti visą laiką sujaudinti: anksčiau ar vėliau smegenys pasitelkia reaktyvinį slopinimą, t. y. ima reaguoti į dirgiklius, slopindamos savo atsaką.
• Flegmatiko psichika: psichiniai procesai stiprūs, jaudinimas ir slopinimas sudaro pusiausvyrą ir lėtai keičiasi.
• Choleriko psichika: psichiniai procesai stiprūs, bet be pusiausvyros – vyrauja jaudinimas.
• Sangviniko psichika: psichiniai procesai stiprūs, sudaro pusiausvyrą ir yra paslankūs.
• Melancholiko psichika: abu psichiniai procesai – jaudinimas ir slopinimas – yra silpni.
I. Pavlovo teiginiai buvo pagrįsti eksperimentais su žmonėmis bei šunimis ir atrodė gana patikimi, nes tyrėjai naudojo tokius pamatuojamus kriterijus kaip refleksų susidarymo, įsitvirtinimo bei išnykimo greitis. Iš tiesų atrodė labai praktiška žinoti, kad flegmatikai dėl inercijos lėčiau prisitaiko prie naujos aplinkos, cholerikai dėl stipresnio jaudinimo proceso sunkiai pakenčia monotoniją, o melancholikai dėl psichinių procesų silpnumo lengvai pavargsta.
Vis dėlto refleksas tėra nedidelė psichikos funkcionavimo dalis. O kur santykiai, emocijos, elgesio stilius? Ieškodamas atsakymų į šiuos klausimus, britų psichologas Hansas Eysenckas XX a. 8-ajame dešimtmetyje praplėtė šiuos tyrimus. Jis pasinaudojo C. G. Jungo išskirtomis ekstraverto (orientuoto į pasaulį) bei introverto (orientuoto į vidų) sąvokomis ir pabandė temperamentą aiškinti trimis požymiais: ekstraversija, introversija ir neurotizmu (emocinio nestabilumo lygiu).
• Flegmatikai – introvertai su žemu neurotizmu – stabilūs.
• Cholerikai – ekstravertai su aukštu neurotizmu – nestabilūs.
• Sangvinikai – ekstravertai su žemu neurotizmu – stabilūs.
• Melancholikai – introvertai su aukštu neurotizmu – nestabilūs.
H. Eysenckas taip pat sudarė klausimyną, kurio rezultatas matuojamas balais, taigi jo klasifikacija neskirsto žmonių į griežtus tipus, o tik nurodo kiekvieno požymio išreikštumo laipsnį: labiau išreikšta ekstraversija; mažiau išreikštas neurotizmas ir pan. H. Eysenckas patikrino I. Pavlovo idėjas subtilesniais eksperimentais su žmonėmis. Jis nustatė, kad:
• ekstravertams jaudinimas susidaro lėtai, jis nėra didelis, o slopinimas kuriasi greitai, yra gana stiprus ir pastovus. Tai reiškia, kad ekstraverto negąsdina jaudinantys aplinkos poveikiai („man vis per maža“) ir jis netgi siekia patirti jų kuo daugiau. Prireikus jo psichika pati pasako „stop“ ir nukreipia jį į kitus dirgiklius arba užmigdo („aš galiu miegoti bet kur ir bet kada“);
• introvertams jaudinimas susiformuoja greitai, yra stiprus, todėl sąlyginiai refleksai kuriasi geriau ir jie greičiau mokosi. Reaktyvinis slopinimas jiems formuojasi lėtai, yra silpnas ir nepastovus. Todėl introvertas nedidelį įvykį gali ilgai prisiminti, o jaudinimo procesas jo galvoje ilgai nesulaukia komandos „stop“ („po jaudinančio įvykio visą naktį negaliu užmigti“);
• labai gilūs introvertai turi labai jautrų nervinį tinklinį darinį, einantį aukštyn per smegenų kamieną. Jis susijęs su mūsų reakcija į išorinius dirgiklius: garsus, vaizdus, lytėjimą ir t. t. Todėl, ekstravertui ir giliam introvertui ant liežuvio užlašinus tiek pat citrinų sulčių, introvertas gali išskirti keliasdešimt kartų daugiau seilių;
• kuo didesnis emocinis nestabilumas – neurotizmas, tuo jautresnė vadinamoji limbinė sistema – smegenų darinys, atsakingas už emocijas. Aukštas neurotizmas išsiskiria tuo, kad žmogus labai jautriai ir emocingai reaguoja į pokyčius, bent truputį pasikeitus vidinei organizmo terpei, reaguoja būtent į savo poreikių svyravimus. Todėl mums kartais susidaro įspūdis, kad emociškai nestabilūs žmonės yra labai jautrūs ir kaprizingi.
Supaprastinus, galima teigti, kad:
• flegmatikai dažniausiai reaguoja giliai paslėptais vidiniais jausmais arba nereaguoja;
• cholerikai dažniausiai reaguoja pykčiu;
• sangvinikai reaguoja juoku;
• melancholikai reaguoja liūdesiu.
Verdiktas – patvirtinta!
Neurofiziologiniai tipų skirtumai iš tiesų egzistuoja, jie susiję su pamatuojamu skirtingu jautrumu, greičiu ir reakcijomis į savo paties vidų bei pasaulį. Tik sąvoką „tipas“ reikia patikslinti: kiekvienas bruožas yra daugiau ar mažiau išreikštas.
Mediatorių teorija
Praėjusiame amžiuje buvo atrasti mediatoriai – medžiagos, perduodančios nervinius impulsus tarp įvairių smegenų sričių. Labiausiai žinomi mediatoriai yra noradrenalinas, dopaminas, serotoninas, acetilcholinas, smegenų opiatai, neuropeptidai. Taip pat žinoma, kad antinksčių hormonas kortizolis bei lytiniai hormonai – testosteronas ir estrogenai – aiškiai veikia žmogaus elgesį. Iš šių atradimų amerikiečių mokslininkė Helen Fisher pasiūlė savo temperamentų klasifikaciją.
Tyrėjas (labiausiai veikiamas dopamino) – rizikuojantis, smalsus, kūrybingas, impulsyvus, optimistiškas ir energingas. Intuityvus ekstravertas gerai nujaučia žmonių elgesį bei įvykių eigą.
Statybininkas (labiausiai veikiamas serotonino) – atsargus, bet ne bailus, ramus, tradiciškas, bendruomeniškas, atkaklus ir lojalus. Į pojūčius orientuotas introvertas gerai suvokia aplinką, kūną, reaguoja į realius objektus.
Direktorius (labiausiai veikiamas testosterono) – labai analitiškas, ryžtingas, mąstantis užtikrintai, linkęs į debatus ir agresiją. Logiškas ekstravertas sugeba daryti teisingus žingsnius ir kategorizuoti. Žino, kur ir ką reikia paspausti, norint pasiekti tikslą.
Derybininkas (labiausiai veikiamas estrogenų) – plačiai mąstantis, su lakia vaizduote, atjaučiantis, intuityvus, kalbantis, rūpestingas, altruistiškas ir idealistiškas. Išreikšta emocinė funkcija ir intuicija.
Kaip matome, atitikimas su sangviniku, flegmatiku ir choleriku akivaizdūs, o melancholiką iš dalies galima susieti su derybininku. 2016 m. Irina Trofimova ir Trevoras Robbinsas atliko subtilesnius tyrimus apie šių medžiagų poveikį smegenims. Jie atskleidė, kad smegenų mediatoriai veikia ne atskirus bruožus, o jų deriniai veikia kelis aspektus ir sudaro savotišką muzikinį ansamblį.
| Temperamento bruožas | Vyraujanti neurochemija | |
| Elgesio bruožai | Noradrenalinas + | |
| Pojūčių siekimas | Mėgsta aštrius pojūčius, nevengia rizikuoti. | Kortizolis ir kiti neuropeptidai |
| Empatija | Gerai jaučia aplinkinių emocijas ir poreikius. | Oksitocinas, vazopresinas |
| Jautrumas tikimybėms
(analitiškumas, intuicija) |
Gerai analizuoja informaciją, pastebi dėsningumus, supranta prasmę, mėgsta prognozuoti įvykius ir žmonių veiksmus. | Dopaminas, acetilcholinas ir opiatų sistemos |
| Prisitaikymo greitis | Dopaminas+ | |
| Judesių imlumas | Greitai išmoksta konkrečius fizinius veiksmus (šokti, sportuoti ir pan.). | Prolaktinas ir kiti neuropeptidai |
| Kalbėjimo tempas | Greitai kalba, skaito, suvokia tekstą ir puikiai supranta kitų greitą kalbą žinomomis temomis. | Prolaktinas, oksitocinas |
| Lankstumas | Greitai prisitaiko prie pokyčių, elgiasi pagal situaciją. | Serotoninas |
| Elgesio išlaikymas | Acetilcholinas ir serotoninas + | |
| Fizinė ištvermė | Sugeba ilgai atlikti tam tikrus fizinius veiksmus. | Serotoninas, acetilcholinas |
| Ištvermė kalbant | Socialumas, puikiai bendrauja ilgą laiką. | Serotoninas, acetilcholinas |
| Dėmesio išlaikymas | Sugeba ilgai sutelkti dėmesį, nesiblaškyti. | Noradrenalinas, acetilcholinas |
| Emocijų stiprumas | Smegenų opiatai + | |
| Neurotizmas (emocinis nestabilumas) | Vengia naujovių ir nežinomybės. | Kortizolis, noradrenalinas, serotoninas |
| Impulsyvumas | Į situacijas reaguoja greitai, remiasi emocijomis. | Dopaminas |
| Pasitikėjimas savimi | Jaučiasi saugiai, linkę dominuoti, gali nekreipti dėmesio į detales. | serotoninas, dopaminas, |
Verdiktas – supaprastinta cheminė klasifikacija yra abejotina!
Temperamento savybės suvokiamos kaip įvairių aspektų mišinys ir veikiami įvairių mediatorių „ansambliais“. Vargu ar smegenyse veikia atskira lentynėlė logiškajam cholerikui ir atskira jausmingajam sangvinikui.
Informacinė teorija
Tipologijos, kurios žmones skirsto pagal informacijos apdorojimo būdus (jausmai, logika, pojūčiai, intuicija, ekstraversija, introversija) buvo kuriamos psichologų Isabel Myers, Katahrine Briggs, Davido Kiersey bei lietuvių socionikos kūrėjos Aušros Augustinavičiūtės. Remdamiesi C. G. Jungo psichinėmis funkcijomis, tyrėjai suskirstė žmones pagal šias funkcijas bei racionalumą ir iracionalumą. Klasifikacijoms buvo pasiūlyti klausimynai, tačiau iki šiol jie nėra laikomi patikimais. Be to, šios tipologijos buvo tikrinamos dviem aspektais: ar išskirtos psichinės funkcijos statistiškai patikimai veikia atskirai viena nuo kitos; ar smegenų elektrinio aktyvumo tyrimai patvirtina jų skirtingą lokalizaciją.
Paaiškėjo, kad: žmonės, turintys išvystytą logiką, nebūtinai turi silpniau išvystytus jausmus; dauguma žmonių, apdorodami informaciją, gana dažnai naudoja abi šias funkcijas; asmenys su stipriai išvystyta sensorika (orientacija į realybę) iš tiesų silpniau naudoja intuiciją bei vaizduotę ir atvirkščiai.
Verdiktas – abejotina!
Informacinės tipologinės klasifikacijos dažniausiai išskiria 16 tipų, tačiau, nors ir įdomios, jos nėra iki galo moksliškai patvirtintos.
