Darbo vietoje iškilus problemai, kai kurie žmonės bijo ar nenori tiesiogiai konfrontuoti, todėl priverčia kitus pykti už juos. Tai – pasyvi agresija, kai vietoj tiesiogiai reiškiamo nepasitenkinimo ieškoma išorinių priežasčių. Pavyzdžiui: pavėluojama į darbą dėl rytinių automobilių spūsčių, nesidalijama informacija dėl jos gausos ar užmiršimo, nesilaikoma terminų, nes nemokama valdyti laiko. Tačiau tai tik tariamos priežastys. Tikrosios priežastys lieka neįvardytos, o jausmai slepiami. Apie tai, kaip atpažinti pasyvią agresiją ir kaip ją pažaboti, kalbamės su psichologe dr. Edita Dereškevičiūte.
Kaip tampama pasyviai agresyviu?
Pasyvios agresijos priežastis išsamiai aiškina dauguma psichologijos teorijų ir jų kūrėjų. Man patinka klinikinės psichologijos profesoriaus dr. M. Smitho požiūris, grįstas jo ilgamečių stebėjimų ir tyrimų rezultatais. Jis teigia, kad ką tik gimę mes puikiai sugebame išreikšti savo norus ir atkakliai siekti to, ko norime. Vienas pirmųjų mūsų išmoktų žodžių yra „ne“. Tačiau truputį vėliau, kai pradedame suprasti kalbą, pasyviai agresyvaus elgesio formavimuisi reikšmingą įtaką padaro mums artima aplinka. Kai vaikas pradeda suprasti kalbą ir kalbėti, tėvai išmoko elgtis tam tikru būdu ir pradeda naudoti psichologines kontrolės (manipuliacijos) priemones. Kaip išmoko? Pirmiausia išmoko nuostatų apie žmonių elgesį („reikia sutvarkyti žaisliukus“). Šios nuostatos susiejamos su emocijomis, t. y. tėvai išmoko vaikus elgesiui priskirti emociškai „įkrautus“ vertinimus, atsisakydami asmeninės atsakomybė (sako: „blogas, murzius, verksnė“, užuot sakę: „man patinka (nepatinka)“, „aš noriu“). Prasmė – esi mažas, bejėgis, neišmanėlis, neatitinki „teisingų“ taisyklių, standartų. Padariniai – vaikai jaučia kaltę, nerimą, gėdą ir daro viską, kad išvengtų šių jausmų. Dar daugiau – vaikystėje mus išmoko prieštaraujančių normų: „muštis – negražu, nes išauklėti vaikai taip nesielgia“, „bėgti – negalima, nes bėga tik bailiai“. Išeitis? Pasyvumas – likti padėtyje, kuri tau nepatinka. Tylime sukandę dantis ir ieškome netiesioginių būdų, kaip įgyvendinti keršto planus. Suaugus išlieka kaltės, gėdos, nerimo jausmai, kurie gali būti ir yra naudojami kitų žmonių, kad priverstų mus daryti tai, ko nori jie, nepaisant to, ko norime mes patys. Taigi pasyviai agresyvus elgesys tampa tarsi savo vertės, savigarbos apgynimo būdu.
Kaip atpažinti potencialų pasyvų agresorių, pavyzdžiui, priimant žmogų į darbą?
Pasyviai agresyvus asmuo gali atrodyti perdėtai (nenatūraliai) malonus. Atsakydamas į tiesius klausimus (pavyzdžiui, apie buvusią darbovietę, kolektyvą ar darbdavį, vadovą, išėjimo iš darbo ar naujo darbo paieškos priežastis), kalbėti per daug bendrai, išsisukinėti, juokauti (tarkime, paklaustas apie santykius su vadovu, gali atsakyti: „geri“ arba „dalykiški“, arba „santykiai gali būti su žmona, na, o su viršininku… – aš dirbau savo darbą, jis – savo“). Pasyviai agresyvus elgesys gali pasireikšti ir netiesiogine kritika (formuluotės „taip, bet…“).
Kas organizacijoje skatina pasyvią agresiją?
Pasyviai agresyvų elgesį organizacijoje gali skatinti tam tikros elgesio normos, kultūra. Organizacinėje psichologijoje yra net specialus terminas „kaltinimo kultūra“ (angl. Culture of blame), kuriai būdinga paskalos ir gandai (užuot aptarus problemas tiesiogiai, jos ignoruojamos), atsakomybės vengimas, klaidų slėpimas ir kaltųjų paieška, t. y. siekis kaltę primesti kažkam kitam. Tokia kultūra sukuria puikią terpę pasyviai agresyviam elgesiui. Pavyzdžiui, jei susirinkime ignoruojama darbuotojo iškelta problema, tikėtina, kad tas darbuotojas bandys įrodyti ją egzistuojant kitais, netiesioginiais būdais. Pavyzdžiui, jei darbuotojas ne pirmą kartą susirinkime bando iškelti problemą, kad jo darbų krūvis yra per didelis ir jis nesuspėja visko padaryti laiku, o vadovas į tai sureaguoja netiesioginiu kaltinimu ir grasinimu (pavyzdžiui, sarkastišku juokeliu „juk žinai, ką daro su nuvarytais arkliais…“, „gal tau jau į pensiją laikas…“) ar pan., artėjant svarbaus projekto terminui, darbuotojas gali „susirgti“ ar susirasti kitą darbą ir išeiti, kad vadovas jį pagaliau išgirstų.
Nesaugi aplinka taip pat skatina pasyviai agresyvų elgesį, t. y. jei darbuotojas darbe visą laiką jaučia grėsmę, pavyzdžiui, būti atleistas (vadovas nuolat primena, kad gatvėje laukia norinčiųjų įsidarbinti eilė), pažemintas pareigose, išjuoktas per susirinkimą (dėl kitokios nuomonės) ar pan., natūralu, kad, nors jis jaus pyktį ar nerimą, vengs tai reikšti tiesiogiai, bijodamas neigiamų padarinių.
Ką daryti, jei atpažinome pasyvią agresiją savyje?
Kadangi pasyviai agresyvaus elgesio giluminė priežastis – pažeista savivertė, pasitikėjimas, tai svarbiausia – juos stiprinti. Pripažinti savo stipriąsias savybes, tiesiog vertinti tai, kas ir koks aš esu, įsisąmoninti, kad aš esu tiek pat vertingas, kaip kiti, leisti sau pasirūpinti savimi ir suteikti sau teisę tenkinti savo poreikius ne paskutinėje vietoje. Konkrečioje situacijoje pasistengti įsisąmoninti, ką aš iš tiesų jaučiu, ko aš noriu, ką aš manau ir kas man svarbu. Tada tai pasakyti tiesiai – neatsiprašant, neagresyviai ir nereikalaujant, kad kitas paklustų mano norams.
Yra net speciali lavinimo programa, mokanti atpažinti agresyvaus, pasyvaus ir pasyviai agresyvaus elgesio skirtumus, padedanti žmonėms stiprinti pasitikėjimą ir išmokti savo teises įtvirtinančio, atkaklaus elgesio (angl. assertiveness) metodų (pagal šią programą vedu seminarus Psichologijos akademijos studentams ir įvairių organizacijų darbuotojams).
1 Comment
Eiviles