Jei išties norime ką nors pakeisti savo gyvenime, dar šiandien raskime jėgų tai padaryti.

Kiekvieno iš mūsų gyvenime yra bent dvi dienos, kai stabtelime, suklūstame ir susimąstome. Viena jų – gimtadienis, kai savęs klausiame, ar gyvename taip, kaip norime. Kita – Naujieji metai. Jų išvakarėse peržvelgiame jau besibaigiančius metus ir puoselėjame naujus lūkesčius ateičiai. Tikimės, o dažnai ir raštu pasižadame, kad dabar jau tikrai gyvensime kitaip: sveikiau, blaiviau, aktyviau, darniau, nuolankiau, taupiau, dėmesingiau ir pan. Tačiau po kurio laiko apie duotus pažadus pamirštame arba randame įtikinamų pasiteisinimų, kodėl jų nevykdome, ir vėl grįžtame prie senų įpročių. O ar kada pagalvojome, kaip pasikeistų mūsų gyvenimas, jei tokius stabtelėjimus ir įsisąmoninimus atliktume kasdien, t. y. 365 kartus per metus?

Iš inercijos

Spartėjantis gyvenimo tempas, vartotojiškumas ir konkurencija skatina pasiduoti beatodairiškam lėkimui, nesibaigiančių darbų gausai, statuso ir valdžios siekimui bei spaudimui būti geriausiems. Visa tai vyksta laiko sau, šeimai ar artimiesiems sąskaita. Apie tai kalba psichologo duris pravėrę žmonės.

Alina nuolat stengėsi pateisinti vadovų lūkesčius ir siekė būti nepakeičiama darbuotoja. Net sirgdama ji eidavo į darbą. Tam, kad būtų pastebėta ir įvertinta, ji aukojo asmeninius interesus.

Kęstui atrodė, kad prabanga ir patogus gyvenimas suteiks jam ir šeimai laimės. To siekdamas jis nuo ryto iki vakaro dirbo keliuose darbuose, o į namus grįždavo tik pernakvoti. Darboholizmas jam buvo tapęs gyvenimo būdu.

Viktorija norėjo būti ideali mama. Ji įsivaizdavo, kad svarbiausia yra vaikų norai ir poreikiai. Išėjimas be vaikų kur nors prasiblaškyti jai atrodydavo nesuderinamas su mamos įvaizdžiu.

Visi šie žmonės siekė tobulumo, tačiau tai neteikė laimės. Jie jautėsi pavargę, išsekę, nualinę save ir nelaimingi. Kodėl? Todėl, kad noras būti nepakeičiamiems įkalino juos pačius savo neįsisąmonintuose pasirinkimuose. Jie gyveno tarsi užrištomis akimis. Bijodami ir vengdami savęs paklausti, ko iš tikrųjų reikia, ko labiausiai nori gyvenime, jie veikė autopiloto režimu. Alina, užuot buvusi sau atvira ir supratusi, kad labiausiai gyvenime trokšta meilės ir šeimos, bergždžiai vaikėsi statuso bei vadovų pripažinimo. Kęstas, manydamas, kad finansinė gerovė ir patogus gyvenimas suteiks jam ir šeimai laimės, tik dar labiau tolo nuo šeimos. Viktorijos klaidingas įsitikinimas apie tobulą mamą vertė ją atsisakyti savo poreikių, kurių patenkinimas yra viena svarbiausių laimingos motinystės sąlygų.

Tol, kol veikiame iš inercijos, nesuprantame, kodėl tai darome ir kam mums to reikia, jaučiamės taip, lyg slystume gyvenimo paviršiumi, neužgriebdami jo esmės. Kažką darydami vien dėl darymo ar nemokėdami tuo pasidžiaugti, jaučiamės taip, tarsi liptume gyvenimo kopėčiomis, atremtomis ne į tą sieną.

Gyvenimo revizija

Vienas garsiausių amerikiečių konsultantų asmens ir profesinio tobulėjimo klausimais Brianas Tracy siūlo reguliariai atlikti savo gyvenimo apžvalgą. Viskas, ką reikia daryti, tai atkreipti dėmesį, kurių dalykų turėtume daryti daugiau, kurių – mažiau, ką nauja turėtume pradėti daryti arba visiškai liautis darę. Kasdien rūpindamiesi savo gyvenimo pusiausvyra, turėtume sau užduoti sąmoningumą didinančius klausimus.

  • Ar iš to, ką darau, yra kas nors, ką norėčiau daryti dažniau?
  • Ar iš to, ką darau, yra kas nors, ką norėčiau daryti rečiau?
  • Ar yra kas nors, ko nedarau ir ką norėčiau pradėti daryti?
  • Ar yra kas nors, ką darau ir ką norėčiau nustoti daryti?

Iš pradžių gali atrodyti sudėtinga, tačiau, reguliariai užduodami sau šiuos klausimus ir įsisąmonindami, ar veikiame ir jaučiamės taip, kaip norime, pajusime, kad pamažu šios kasdienės pastangos tampa įpročiu. Svarbu ne tik mechaniškai atlikti kokią nors veiklą, bet ir atidžiai stebėti bei užsirašyti savo pažangą, mintis, jausmus, emocijas, impulsus veikti ir pan. Taip priartėjame prie pasąmoninės savo asmenybės dalies.

Asmeninės terapijos metu aptarusi šiuos klausimus su psichoterapeutu ir atidžiau pažvelgusi į neįsisąmonintus dalykus, Alina suprato, kad ji nori daugiau laiko skirti asmeniniams santykiams, šeimos kūrimui, o mažiau aplinkinių pripažinimui. Ji pajuto poreikį daugiau gilintis į savo pačios vidinį pasaulį, užsiimti saviugda ir savianalize, užuot savo vertės patvirtinimo laukusi iš šalies. Kęstas suvokė, kad šeimos laimė priklauso ne nuo jo uždirbamų pinigų sumos, o nuo buvimo kartu ir kiekvieno šeimos nario skiriamo laiko, energijos ir geranoriškumo, investavimo į santykius. Jis peržiūrėjo savo prioritetus, panoro laisvalaikį leisti su šeima ir visiškai atsisakė viršvalandžių. Viktorija suprato, kad jai būtina išmokti labiau pasirūpinti savimi, leisti vaikams pabūti ir su kitais žmonėmis, užsiimti veiklomis, padedančiomis stiprinti pasitikėjimą savimi ir grąžinti vidinę ramybę. Ji leido sau atsisakyti troškimo viską kontroliuoti ir prisiimti atsakomybę už kitus.

Drąsa atsinaujinti

Nereikia laukti didžiųjų metų švenčių ar gimtadienio, kad dėmesingiau pažvelgtume į savo gyvenimą. Jei norime gyventi visavertiškesnį ir kokybiškesnį gyvenimą, nepaliaukime tuo rūpintis kiekvieną dieną.

Naujų pradžių gali būti tiek, kiek norime, todėl niekada nevėlu pradėti gyvenimą iš naujo. Tuo įsitikinusi amerikiečių rašytoja Bonnie Clearwater: „Kiekvieną sekundę gali gimti iš naujo. Kiekviena sekundė gali tapti kažko naujo pradžia. Tai – tavo pasirinkimas.“ Apie tai kalba ir anglų rašytojas Jerome’as Klapka Jerome’as: „Kiekvieną sekundę prasideda naujas gyvenimas. Eikime jo pasitikti. Norom nenorom turime žengti į priekį; keliauti būtų lengviau, jei mūsų žvilgsnis žvelgtų į priekį, o ne būtų nudelbtas atgal.“ Todėl, neatsižvelgiant į mūsų praeitį, patirtį ir gyvenimo įvykius, kiekviena diena gali būti visko pradžia. Net jei atrodo, kad gyvenimas negrįžtamai sustojo po šeimos skyrybų, tėvų, vaikų ar draugų netekties, aplankius ligai, praradus darbą ir pan., jis nesustojo, o tiesiog perėjo į kitą etapą, kurio priėmimas ar neigimas priklauso tik nuo mūsų pasirinkimo.

Išdrįskime savęs paklausti, ar tikrai verta dūsauti dėl prarastų galimybių arba nerimauti dėl ateities. Juk dabartis yra pati tikriausia ir tinkamiausia akimirka, jei norime ką nors keisti savo gyvenime. Pavyzdžiui:

  • jei pastebime, kad pažadas pradėti sportuoti nuo kitos savaitės mus ragina ieškoti pasiteisinimų, imkime ir dabar atlikime bent kelis pratimus. Arba, užuot važiavę liftu, lipkime laiptais. Paįvairinkime savo dienotvarkę važinėjimu dviračiu ar vaikščiojimu – taip lėtai, bet ilgam laikui išsiugdysime naują savimonę. Kiekvieną kartą, kai įvykdysime sumanymą, užuot atidėlioję ar pasiteisinę, stiprinsime pasitikėjimą savimi ir palypėsime vienu laipteliu norimų pokyčių link;
  • jei jaučiame, kad viskas, ką darome ir ko siekiame, nesuteikia laimės, jau dabar liaukimės jos ieškoti išorėje, o mokykimės atskleisti ir priimti savo ypatumus, unikalumą bei autentiškumą. Tikėkime sėkme, bet pasyviai nelaukime palankiai susiklosčiusių aplinkybių, kad pasijustume laimingi, o savo laimę kurkime patys. Pavyzdžiui, kasdien, vos pabudę, pasitikime dieną su šypsena, net jei ne ta koja išlipome iš lovos. Tyrimai rodo, kad smegenys į tai reaguoja ir išskiria geros nuotaikos hormonus. Ypač patariama praktikuoti vidinę šypseną – jausmą, kad šypsomės ne tik lūpų kampučiais, bet visu kūnu iš vidaus. Šypsenos ir juoko poveikį žmogaus organizmui tiriantys mokslininkai teigia, kad juokas itin teigiamai veikia žmogų: suaktyvėja imuninė sistema, todėl tampame atsparesni virusams; jaučiamės labiau atsipalaidavę; išsiskiria laimės hormonų, todėl jaučiamės laimingi ir patenkinti gyvenimu;
  • jei kasdien į darbą einame prisiversdami ir niūriu veidu, pagalvokime, gal tai ženklas keisti požiūrį arba patį darbą. Suaugę tampame nuo daug ko priklausomi, pernelyg įsipareigoję, pamirštantys apie lengvumą, paprastumą, žaismingumą, laisvę, laimės akimirkas, o tai mus susargdina. Geriausiai elgtis moka vaikai, kurie natūraliai mėgaujasi būties lengvumu, mėgstama veikla, todėl jų stebėjimas arba įsitraukimas į bendrus žaidimus gali mums padėti susigrąžinti lengvesnį santykį su pasauliu.

Būkime kūrėjais

Kol egzistuojame, esame savo gyvenimo menininkai. Išnaudokime kiekvieną dieną savęs pažinimui, visiškai išgyvenkime kiekvieną gyvenimo akimirką, negaiškime laiko nuoskaudoms ar ateities vizijoms. Užuot tai darę, verčiau nepaliaujamai ieškokime naujų galimybių ir būdų kurti save iš naujo. Puoselėkime tikresnį santykį, siekime skaidresnių emocijų ir minčių, ugdykime pozityvesnį požiūrį, ieškokime naujos kokybės ir išmintingesnio buvimo su pačiu savimi bei pasauliu.

Kad ir ką nuspręstume keisti savo gyvenime, kad ir kokį naują gyvenimo puslapį ketintume atversti, svarbiau ne siekti rekordų ar žygdarbių, o jau šiandien padaryti ką nors konkretaus, kas vestų mūsų tikslo – apsisprendimo keistis – link. Tai pasiekti bus kur kas lengviau, jei atkreipsime dėmesį į kelis svarbius dalykus.

  • Nenubrėžkime ribų patys. Jei galvosime, kad mums nepavyks, mums greičiausiai ir nepavyks. Ribos egzistuoja tik mūsų galvoje, tad kasdien rūpinkimės minčių kokybe. Per anksti susitaikydami su savo ribomis, silpninsime valią, todėl, kad ir kokiai naujai pradžiai būtume nusiteikę, prisiminkime, kad ir ribas, ir galimybes kuria mūsų protas.
  • Krizę priimkime kaip galimybę. Jei nesėkmes pasitiksime sąmoningai ir kūrybingai, suprasime, kad jos moko mus įsiklausyti, įsivertinti ir atrasti ką nors nauja. Tai suvokę, krizę priimsime ne kaip pablogėjimą, o kaip galimybę paaugti ir tobulėti. Tegul neigiamas atsakymas skatina nenuleisti rankų, ieškoti, bet kartu moko kantrybės, atlaidumo ir geranoriškumo.
  • Išmintį kaupkime per patirtį. Kiekvieną sunkumą ar kliūtį priimkime ne kaip asmenines nesėkmes, o kaip ženklą, kad turime prisipažinti klydę. Tik tai padarę, įgysime išminties ištaisyti klaidą ir grįžti prie savo tikslo.
  • Kelkime tikrovę atitinkančius tikslus. Labai svarbu sau kelti gerai apgalvotą tikslą ir įsivaizduoti, su kokiais jausmais bus susijusi įgyvendinta svajonė. Ar įsivaizduojame, kad pasiekę tikslą pajusime trokštamą emociją?
  • Prisiminkime, kad kelias yra tikslas. Kad ir koks būtų mūsų tikslas, reguliariai stabtelėkime ir jį peržiūrėkime. Link didelio tikslo eikime pamažu, atsigręždami į pasitaikančias galimybes, įvertindami atsiradusius nesklandumus ir ieškodami tinkamiausio jų sprendimo varianto. Kiekvienas išspręstas tarpinis sunkumas mus apdovanoja patyrimu, emocija, o tai skatina pasitikėjimą savimi ir norą tęsti.

 

 

Comments are closed.