5 emocijų scenarijai

Jei vadovas sukritikuotų ataskaitą, kurią, jūsų manymu, turėjo pagirti, kaip reaguotumėte – nuolankiai sutiktumėte su kritika ar pyktumėte ir gintumėte savo atliktą darbą? Ar sugebėtumėte neparodyti savo užgautų jausmų ir „išlikti profesionalus“? O gal kankintumėte save klausimais: ką reiškė vadovo šypsena pokalbio pradžioje? Ar įspėjo, kad vadovas yra sutrikęs, o gal šypsena reiškė, kad jis džiaugiasi, galėdamas jus sukritikuoti? Galima pamanyti, kad tas pačias emocijas mes išgyvename vienodai, nuliūstame ar supykstame dėl tų pačių dalykų. Bet kodėl tuomet kartais nevaldomai susinerviname dėl dalykų, į kuriuos kiti, regis, visai nereaguoja? Kas slepiasi už kiekvienos emocijos, kaip ir kada jos kyla ir kokiems veiksmams gali turėti įtakos? 

Mokslininkai, tyrinėjantys emocijas, nuolat diskutuoja, kiek yra bazinių universalių emocijų. Galime rasti įvairius skaičius – nuo 5 iki 27 ar net daugiau. Apie emocijų universalumą vienas pirmųjų (neskaitant antikos filosofų) ėmė kalbėti dar Charlesas Darwinas. Jis teigė, kad tam tikros emocijos yra universalios ir bendros visiems žmonėms, kad ir iš kokios šalies, žemyno ar tautybės jie būtų. Tačiau kodėl reakcijos ir elgesys kartais būna toks skirtingas? Ir kodėl emocijos įsivažiuoja tarsi greitasis traukinys, kurio suvaldyti praktiškai neįmanoma?

Paulas Ekmanas – psichologas, emocijas tyrinėjantis daugiau nei 50 metų, teigia, kad kiekvienas jausmas turi savo istoriją, kuri slepiasi giliau. Emocijos vystosi laike. Skirtingi dirgikliai (universalūs daugumai arba išmokti iš kiekvieno asmeninės patirties) lemia, į ką sureaguojame. Tie dirgikliai gali būti tam tikri įvykiai, esamos aplinkybės ir jausmai, ankstesnių patirčių suformuota pasaulėžiūra, asmeninės istorijos ir įvairios bendros kultūrinės normos. Dirgikliai paskatina emocinę patirtį, kuri kyla konkrečioje situacijoje ir yra susijusi su subjektyviais jausmais bei fiziniais pojūčiais. Būtent jie suteikia formą ir spalvą tam, kaip suvokiame situaciją, kitaip tariant – apibrėžia mūsų galimų veiksmų kryptį ir intensyvumą (pavyzdžiui, kalbu su piktu kolega – supykstu pats – ginčijuosi). Kol situacijos sąmoningai neanalizuojame, sunku pasirinkti galimą reakciją, nes ji būna staigi ir spontaniška. Tokios reakcijos lemia atitinkamus veiksmus. Jei imčiau sąmoningai analizuoti padėtį, galbūt suvokčiau, kad esu pavargęs, todėl pašnekovo pyktis labai lengvai paveikia ir mane. Jei analizuočiau dar giliau, galėčiau pajusti momentą, kai pyktis mane apima ne tik emociškai, bet ir fiziškai, pavyzdžiui, įsitempia kūnas arba susigniaužia kumščiai. Kai jau gebu pagauti šią trumpą akimirką, pasidarau laisvas sąmoningai rinktis, kaip reaguoti – ginčytis ar nutraukti pokalbį.

Emocijos apsprendžia būsimą mūsų elgesį. Kiekviena jų koduoja savyje tam tikrą scenarijų, pagal kurį elgsis emocijos apimtas žmogus. Apžvelkime penkis scenarijus, nulemtus konkrečių emocijų. Jei geriau pažinsime savo emocijas, galėsime laiku atpažinti jų įkvėptą scenarijų ir užbėgti už akių spontaniškiems veiksmams. 

1. Pykčio scenarijus

Pykčio skalėje yra įvairaus intensyvumo pykčio: nuo lengvo ar stipraus susierzinimo iki įsiūčio. Pyktį lengva sukelti net kūdikiams, pavyzdžiui, suimant tvirtai už rankos ir neleidžiant atlikti tam tikro veiksmo. Scenarijus aiškus: kitas asmuo neleidžia man įvykdyti mano ketinimų. Jei asmuo trukdo ne atsitiktinai, o tikslingai, kryptingai, pyktis gali dar sustiprėti. Pykčio išskirtinė savybė ta, kad jis skatina būsimą pyktį ir šitaip sukuriamas užburtas ratas, iš kurio gali būti sunku ištrūkti. Pagrindinis pykčio scenarijaus naratyvas – kažkas (tyčia) man trukdo, blokuoja, neleidžia, atima, skriaudžia. Pagrindinė pykčio žinutė – „traukis man iš kelio“. Atsižvelgiant į pykčio intensyvumą, galimos skirtingos elgesio reakcijos: nuo tylaus atsitraukimo iki šaukimo ar net fizinės jėgos panaudojimo.

Skiriasi ne tik pykčio intensyvumas, bet ir jo pobūdis. Pavyzdžiui, pasipiktinimas gali būti nukreiptas į save arba į kitus. Bloga nuotaika – pasyvaus pykčio ženklas. Stiprus pyktis rodo, kad kantrybė artėja prie ribos. O kerštas yra pykčio pastūmėtas veiksmas, kai po ilgų refleksijų apie skriaudą asmuo imasi atsakomųjų veiksmų. Kartais jie gali būti stipresni nei pyktį ir keršto troškimą sukėlęs veiksmas.

Pykčio scenarijui dažnai svarbus objektas, į kurį nukreipiame atsakomuosius veiksmus. Susierzinimas gali sukelti pasyvią agresiją arba lėtą „virimą“, kai ilgainiui jaučiamas pyktis kaupiasi, kol pagaliau prasiveržia. Nusivylimas, frustracija dėl pasikartojančių nesėkmių gali inspiruoti užgauliojimus, šauksmus ir ginčus. Dar intensyvesnė pykčio emocija – tendencingas bandymas nuolat įsivelti į nesantaikas ir prieštaravimus. Tai skatina užgauliojimus, rėkimą, ginčus ir pasipriešinimą, bandymus pakenkti kitam. Kartėlis, dažniausiai kylantis dėl nesąžiningo elgesio, gali sukelti norą priešintis, pasyvią agresiją, paskatinti įžeisti kitą, šaukti ant kito ar net bandymus pakenkti kitam.

2. Liūdesio scenarijus

Liūdesys yra atsakas į svarbią netektį. Jis padeda mums šiek tiek atsitraukti ir parodyti kitiems, kad mums reikalinga parama. Liūdesio emocijų intensyvumas taip pat skiriasi: nuo nusivylimo, kad neatitinka lūkesčiai, drąsos praradimo, nuolat patiriant nesėkmes, iki beviltiškumo, tikėjimo, kad nieko gero ir gražaus neįvyks, desperacijos, kai nelieka jokios vilties. Toliausiai liūdesio skalėje rikiuojasi gedulas, netekus kažko labai svarbaus, didžiulis sielvartas, kai liūdesys ir kančia yra itin stiprūs. Pagrindinė liūdesio žinutė – „paguosk mane“.

Liūdesio scenarijus apima du esminius dalykus: nusivylimą ir beviltiškumą. Galime jausti nedidelį ar stiprų nusivylimą arba labai stiprų beviltiškumą, desperaciją. Visos liūdesio situacijos susijusios su netekties jausmu. Didžiausia ir stipriausia netektis, kokią gali patirti žmogus, yra artimo žmogaus netektis. Tokiose situacijose patiriamas ne tik sielvartas, bet ir agonija. Pats sielvartas yra labiau pasyvi emocija, kurios metu jaučiamas stiprus beviltiškumas. Na, o agonija yra protestas, bandymas susigrąžinti tai, kas prarasta. Liūdesio (netekties) jausmas dažnai suintensyvėja, kai esame tarp žmonių, kurie gali suprasti ir pasidalinti šiuo jausmu, taip pat tuomet, kai atsiduriame tam tikroje aplinkoje (pavyzdžiui, po sutuoktinio laidotuvių grįžtame į tuščius namus).

Liūdesio scenarijaus naratyvas iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti panašus į pykčio – ir vienu, ir kitu atveju kažko netenkame. Tačiau pykstant objektas yra gana aiškus – jis mums trukdo, neleidžia, atima. Liūdint tokio aiškaus objekto dažniausiai nėra. Elgesys, apėmus liūdesiui, gali būti skirtingas – nuo atjautos ir paramos ieškojimo iki protesto ar atsitraukimo. Pavyzdžiui, nusivylimas gali skatinti ieškoti paramos, gedėti ir raudoti, atsitraukti, išprovokuoti gėdos jausmą ar nuolatinį grįžimą mintimis prie įvykusios nesėkmės ar netekties (ruminavimą). Bejėgiškumas gali priversti ieškoti paramos, jausti gėdą, atsitraukti arba norėti ir bandyti protestuoti. Širdgėlos apimti raudame, jaučiame gėdą, atsitraukiame, protestuojame ir ieškome paramos.

3. Baimės scenarijus

Baimė skirta apsaugoti mus nuo galimų pavojų. Ji apima spektrą nuo nerimo ar susirūpinimo iki didelio, viską užvaldančio siaubo. Nerimas ar jaudulys gali būti įvairaus intensyvumo – tiek silpnas, tiek stiprus, o siaubas paprastai būna tik didelis ir intensyvus. Baimė taip pat priklauso nuo pavojaus pobūdžio – ar jis staigus ir netikėtas, ar numanomas ir gresiantis kurį laiką. Iškilus staigiam pavojui, reaguojame žaibiškais atsakomaisiais veiksmais (pavyzdžiui, sustingstame arba bėgame). Kai nerimaujame dėl būsimo, numanomo pavojaus, dažniausiai nuolat būdraujame ir jaučiame įtampą kūne. Be to, reakcijos į staigų pavojų paprastai veikia kaip analgetikai – sumažina skausmą, o nuolatinis nerimas dėl būsimo pavojaus skausmą didina. Laukdamas tokio pavojaus, pavyzdžiui, chirurginės operacijos, žmogus gali išgyventi labai stiprią baimę ir net panikos atakas. Baimė dar sustiprėja, jei žmogus turi nelabai sėkmingos ankstesnės patirties, susijusios su chirurginėmis intervencijomis. Šis baimės jausmas gali stipriai sumažėti ar apskritai išnykti atvykus į ligoninę. Kitaip tariant, baimė mažėja, kai imamasi konkrečių veiksmų ir priemonių grėsmei įveikti. Baimė yra labai stiprus jausmas. Bijant sunku tuo pat metu dar ką nors jausti ar netgi mąstyti. Regis, protas susikoncentruoja vien tik į šią emociją. Kita vertus, tai padeda sutelkti jėgas ir įveikti grėsmę. 

Baimės scenarijuje svarbiausi yra nerimas ir siaubas. Tačiau po tuo slypi kur kas daugiau – kiekviena baimė yra susijusi su skausmo – tiek fizinio, tiek psichologinio – tikimybe. Pagrindinė baimės scenarijaus žinutė – „padėk man“.

Kokie galimi atsakomieji veiksmai jaučiant baimę? Jei stipriai nerimaujame ar jaudinamės, galime bandyti pabėgti ar nuolat grįžti mintimis prie galimo baimės šaltinio. Kai šis nerimas sustiprėja, galime lyg sustingti – nepajėgiame pratarti žodžio ar pajudėti. Kai baimė labai stipri, staigi ir nekontroliuojama, prasideda panika. Tuomet mūsų reakcijos gali būti sąstingis, atsitraukimas arba pavojaus laukimas, riksmas, kai prarandama balso kontrolė ir spiegiama aukštu, garsiu balsu.

4. Pasibjaurėjimo scenarijus

Pasibjaurėjimas yra mūsų reakcija į tai, kas gali būti nuodinga, toksiška tiek fiziškai, tiek ir socialine prasme. Pasibjaurėti galime ne tik kvapu, skoniu, vaizdu ar garsu, bet ir nepatinkančia, bjauria kito asmens išvaizda ar net idėjomis. Emocijas tyrinėjantys mokslininkai pastebėjo, kad universalus pasibjaurėjimą keliantis dirgiklis yra žmogaus kūno išskyros – kraujas, fekalijos, šlapimas. Tačiau taip pat šį jausmą gali sukelti ir kito žmogaus veiksmai, pavyzdžiui, žiaurus elgesys su gyvūnu.

1955-aisiais amerikiečių psichologas Gordonas Allportas pasiūlė įsivaizduoti mintyse pasibjaurėjimo eksperimentą: pirmiausia pagalvokite apie seiles savo burnoje ar jas nurykite. Tada įsivaizduokite, kad išspjaunate jas į stiklinę ir išgeriate. Staiga tai, kas buvo taip natūralu, sava ir priimtina tampa atstumiančiu ir pasišlykštėjimą keliančiu objektu!

Įdomu tai, kad pasibjaurėjimo, kaip atskiros emocijos, nejaučia maži vaikai. Jis susiformuoja maždaug tarp ketvirtų ir aštuntų gyvenimo metų. Maži vaikai gali atsisakyti maisto dėl to, kad jiems nepatinka skonis, tačiau tai nėra tas pat, kas pasibjaurėjimas. Taip yra dėl to, kad vaikai dar neturi susiformavusių reikiamų kognityvinių gebėjimų, suteikiančių galimybę jausti pasibjaurėjimą. 

Pasibjaurėjimo scenarijuje visuomet yra du „veikėjai“ – nepatinka ir šlykštu. Galime jausti silpną ir stiprų jausmą, kad kažkas nepatinka, tačiau šleikštulys dažniausiai būna tik intensyvus. Visos pasibjaurėjimo būsenos susijusios su toksiškumu, nuodingumu. Pagrindinė pasibjaurėjimo žinutė – „dink iš čia“. Tai reiškia, kad pasibjaurėjimo objektas fiziškai ar morališkai, socialiai yra nešvarus, užterštas, nuodingas.

Kaip elgiamės jausdami pasibjaurėjimą? Jei emocija silpna, galime tiesiog vengti, atsitraukti nuo situacijos. Jei stipresnė – kyla antipatija, tuomet ne tik vengiame ar atsitraukiame, bet ir „nužmogėjame“ – elgiamės mechaniškai. Kai pasibjaurėjimas itin stiprus, kartu su pasišlykštėjimu ir neapykanta, gali net ir fiziškai supykinti, sukelti vėmimą.

5. Džiaugsmo, pasitenkinimo scenarijus

Džiaugsmas susijęs su maloniais jausmais, kurie kyla tiek naujose, tiek pažįstamose situacijose. Pagrindiniai džiaugsmo scenarijaus elementai – taika ir ekstazė. Šių dviejų komponentų intensyvumas skiriasi. Taikingumas gali būti tiek silpnas, tiek intensyvus, tačiau ekstazė paprastai būna itin stipri ir intensyvi. Džiaugsmo žinutė yra „tai nuostabu!“. Visos džiaugsmo, pasitenkinimo situacijos susijusios su skirtingais malonumo šaltiniais – nuo sensorinių pojūčių keliamo malonumo iki tarpusavio priklausomybės jausmo.

Įdomu tai, kad apie malonumo ir pasitenkinimo emocijas žinome kur kas mažiau nei apie nemaloniąsias. Pastarosios gerokai išsamiau ištyrinėtos, nes verčia jaustis blogai ir potencialiai kelia grėsmę santykiams su kitais asmenimis.

Kai jaučiame džiaugsmą, pasitenkinimą, galimi veiksmai taip pat priklauso emocijos intensyvumo. Pavyzdžiui, sensoriniai malonumai gali skatinti mėgautis jais ir ieškoti daugiau. Pramogos, pasilinksminimai padeda įsitraukti, pajusti tarpusavio ryšį, skatina garsiai reikšti savo pasitenkinimą kitiems, kartoti tai, kas linksma ar malonu. Būdami apimti ekstazės dažniausiai siekiame išlaikyti, t. y. kartoti, tai, kas sukėlė šį malonumą. Taip pat visiškai atsiduodame jausmui, vertiname ir grįžtame mintimis prie patirto išgyvenimo.

Geriau pažinę emocijų scenarijus galime labiau sąmoningai suvokti savo emocines patirtis ir išmokti konstruktyviau reaguoti, susidarius tam tikroms situacijoms – kryptingai ir tikslingai, o ne impulsyviai ir staigiai. 

Jūsų veiksmai – impulsyvūs ar tikslingi?

Ši lentelė padės geriau suprasti, kaip jūs reaguojate į skirtingas emocijas ir kokia yra ši reakcija – tikslinga ar impulsyvi. 

Pagal P. Ekmaną