Nevaldomas pyktis pridaro bėdų, užgniaužtas – sargdina fiziškai ir psichologiškai. Kaip pykti taip, kad liktume sveiki ir net gautume iš pykčio naudos?
Jei gyventume tobulame pasaulyje, kur visi vieni kitiems linki gėrio ir neegzistuoja piktavališki veiksmai, pyktis būtų visiškai nereikalingas dalykas. Tačiau, kol mūsų pasaulis nėra tobulas, pyktis saugo mus ir gina mūsų ribas. Kaip ir visos kitos emocijos, pyktis yra normalus ir reikalingas. Tačiau jo vis tiek vengiame. Kodėl? Nes nekontroliuojama ši emocija prikuria problemų tiek darbe, tiek asmeniniame gyvenime.
Nevaldantiems pykčio žmonėms sunkiau susirasti draugų, išlaikyti romantinių santykių darną, kilti karjeros laiptais. Galų gale jiems sunku sutarti su savimi – juk kasdien atsiranda progų pykti ant savęs. Tai gal reikėtų pykčio vengti? Tyrimai atskleidžia, kad tai – labai bloga mintis. Užgniaužtas, į save nukreiptas pyktis gali tapti rimtų ligų priežastimi. Pyktį slopinti linkę žmonės dažniau serga hipertenzija, širdies ligomis ir depresija. Žurnale „American Journal of Cardiology“ publikuotas tyrimas atskleidė, kad pykčio slopinimas sergantiesiems širdies ir kraujagyslių ligomis tris kartus padidina miokardo infarkto bei mirties riziką.
Kai neleidžiame sau pykti, šis jausmas gali tapti chronišku ir pradėti reikštis kaip pasyvi agresija. Ima prastėti emocinė savijauta, kamuoja nerimas, irzlumas. Vadinasi, pykti sveika. Kai parodome pykstantys – apginame savo ribas, dingsta neteisybės jausmas, grįžta vidinė ramybė.
Negalite priversti savęs nejausti pykčio, jei kažkas įžeidė, įskaudino, sulaužė duotą žodį. Pyktis gimsta kaip normali reakcija į nepagarbų, amoralų ar tiesiog mums nepriimtiną elgesį. Tačiau svarbu suvokti, kad pyktis – tai emocija, o ne veiksmas. Galite jausti pyktį, priimti jį ir vis dėlto nesiimti jo diktuojamų veiksmų, susilaikyti nuo agresijos ar įžeidžių žodžių. Gebėjimas jausti emociją, ją suprasti ir išmintingai pasirinkti jos raiškos būdą yra emocinio intelekto dalis. To galima išmokti ir, užuot kaišiojęs pagalius į ratus, pyktis taps jūsų sąjungininkas.
Pyktis sužadina mūsų gyvybines jėgas – pakyla kraujo spaudimas, ima greičiau plakti širdis, „įkaistame“. Šios fizinės reakcijos rodo, kad pasirengėme gintis arba pulti. Užpykus išsiskiria adrenalinas ir noradrenalinas. Tyrimai atskleidžia, kad būtent šie hormonai malšina skausmo pojūtį, suteikia energijos antplūdį, daro mus greitesnius, stipresnius ir budresnius.
Psichologijos ir psichiatrijos profesorius, knygų autorius Richardas J. Davidsonas teigia, kad pyktis „mobilizuoja išteklius, padidina budrumą ir padeda pašalinti kliūtis, trukdančias siekti tikslo, ypač jei pyktį galima atskirti nuo polinkio kenkti ar sunaikinti“. Taigi, apėmus pykčiui, užuot kėlę chaosą arba bandę šią emociją nuslopinti, galime išnaudoti pykčio dovanas savo naudai. Štai septyni patarimai, kurie padės tai padaryti.
1. Atraskite tikrąją pykčio priežastį.
Psichoterapeutas, knygos „Begydant piktas smegenis“ autorius Ronaldas Potteris-Efronas teigia, kad dažniausios pykčio priežastys yra šios: pernelyg didelis stresas, frustracija, fizinė ar emocinė trauma, piktnaudžiavimas alkoholiu ar kitomis psichoaktyviosiomis medžiagomis, hormonų disbalansas, šeimos ar kultūros, skatinančios pyktį, įtaka. Tikrąją pykčio priežastį įžvelgti ne visuomet lengva. Kartais ji slypi po buitiniais menkniekiais. Pavyzdžiui, manote, kad pykstate ant sutuoktinio dėl neišplautų indų, tačiau iš tikrųjų jūsų pyktis atsivilko į namus iš darbo, kur jau kelinta diena turite dirbti už du ir klausytis priekaištų. Šią frustraciją išliejame ant pačių artimiausiųjų, nors su tikrąja pykčio priežastimi jie ir nesusiję. Todėl pajutus pykčio bangą svarbu atsitraukti ir paklausti savęs: „Ant ko iš tiesų aš pykstu, kur mano pykčio šaknys?“, „Gal paprasčiausiai pervargau ir per stipriai reaguoju?“, „Gal mane supykdė visai kitas žmogus, kuriam neturėjau galimybės išsakyti savo susierzinimo?“, „Kokie mano poreikiai nepatenkinti ar ribos peržengtos, kaip galėčiau tai iškomunikuoti?“ Įsiklausymas į savo pyktį ne tik padės apsaugoti santykius, bet ir geriau pažinti save.
2. Mokykitės brėžti ribas.
Pyktis dažnai kamuoja tuos, kurie kažkurioje srityje leidžia lipti jiems ant galvos. Pavyzdžiui, šeimoje nuolanki, vyro engiama moteris darbe gali būti tironiška vadovė. Arba darbe su mobingu ir nuolatiniu spaudimu susiduriantis vyras atsigriebti gali grįžęs į šeimą. Pyktį paprastai pernešame tiems, kurie yra silpnesni, negali apsiginti ar yra nuo mūsų kažkokiu būdu priklausomi. Kad taip nenutiktų, kaip jau minėta, būtina suvokti tikrąją šio jausmo priežastį. Taip pat svarbu išmokti brėžti ribas, bendraujant su tikraisiais pykčio kaltininkais. Pavyzdžiui, jei darbe esate verčiami dirbti neapmokamus viršvalandžius, užuot parnešus nepasitenkinimą namo ir šokdinus šeimą, vertėtų problemą spręsti ten, kur ji ir kilo – darbe. Evoliuciškai pyktis atsirado kaip apsauginė reakcija nuo to, kas mums nepriimtina. Jei laiku ir vietoje pranešite, kad pažeistos jūsų ribos, nebeliks priežasties pykti. Tad svarbu mokytis ištarti „ne“, iškomunikuoti savo poreikius. Tai padaryti gali būti sunku – juk neišvengiamai teks kažką nuvilti. Tačiau geriau tegu nusivylimas tenka tikrajam pykčio kaltininkui ir nebūna peradresuotas ar nukreiptas į jus pačius.
3. Nekonservuokite pykčio.
Ar prisimenate vaikišką juokelį: „Nervus į konservus – protą į kompotą“? Iš tikrųjų tai labai blogas patarimas. Mat į konservus patekęs (slopinamas ir kaupiamas) pyktis labai dažnai virsta pasyvia agresija ir išsilieja netikėčiausiais būdais. Pasyvi agresija – tai tas pats pyktis, tik išreikštas netiesiogiai. Jis gali būti neįsisąmonintas (kai nesuprantame, kad pykstame, tačiau tai daro įtaką mūsų elgesiui) arba įsisąmonintas (kai tyčia slepiame pyktį po malonybinėmis formomis ir apsimetame nepykstantys). Pasyviai agresyvus žmogus dažnai nieko bloga nesako ir nedaro, tačiau su juo pabendravus norisi kurį laiką pastovėti po dušu. Jausmas lyg paslapčiomis būtum apipiltas paplavų kibiru. Su tokiu žmogumi nesmagu dirbti, dar sunkiau megzti santykius. Jam ir pačiam ne pyragai – jis gali nuoširdžiai nesuprasti, kodėl aplinkiniai tokie atšiaurūs. Juk kartais pasyvi agresija kyla ir kaip noras įtikti kitiems. Bijoma pykti atvirai, išsakyti savo susierzinimą, todėl jis ištransliuojamas ne tokiais akivaizdžiais būdais, o kartais tampa tiesiog asmenybės dalimi. Pasyvi agresija – tarsi pilkas debesėlis, nuolat gaubiantis slogaus pykčio apimtą žmogų. Kad išsivaduotume iš pasyvios agresijos pinklių, visų pirma turime išmokti ir išdrįsti pykti. Juk geriau vieną kartą pasakyti žmogui, kad jis peržengė jūsų ribas, nei ištisai tyliai jį engti. Pasyvią agresiją pavertę atviru, nuoširdžiu ir teisingai išsakytu pykčiu, išsivaduosite iš jus supančio pilko debesėlio. Gyvenimas taps mielesnis ir jums, ir aplinkiniams.
4. Pykite, tačiau darykite tai su pagarba ir supratimu.
Jau supratome, kad svarbu gerbti savo ribas, apie jas pranešti aplinkiniams, o kai jos pažeistos – legalu supykti. Tačiau kaip tai padaryti, kad nevaldoma pykčio banga neištaškytų visko aplink? Pažvelkite į pyktį sukėlusį žmogų su pagarba ir pasistenkite suprasti jo poziciją. Juk retai pykstame ant visiškai nepažįstamų žmonių. Dažniausiai mūsų pykčio nusipelno artimieji, kolegos, romantinis partneris. Taip, šią akimirką jūs pykstate. Tačiau apskritai pyktį sukėlęs žmogus veikiausiai jums yra brangus ar bent jau priimtinas. Taip, situacija nemaloni, tačiau greičiausiai iš jo pusės ji atrodo visiškai kitaip nei iš jūsiškės. Pabandykite išvysti kitą medalio pusę. Ar tikrai žmogus norėjo jus įžeisti? Ar pykčio priežastis – tyčinis piktavališkas veiksmas? Dažniausiai pykstamės dėl nesusikalbėjimo, nesusipratimų ir, nors skriauda reali, nė viena pusė iš pradžių neturi piktų ketinimų. Paklauskite savęs, ar norite jus supykdžiusį žmogų įžeisti, įskaudinti? Didelė tikimybė, kad atsakymas bus „ne“. Jūs tiesiog trokštate atkurti teisingumo jausmą. Tad iškomunikuokite savo pyktį su pagarba ir supratimu. Pavyzdžiui: „Aš mėginu suprasti tavo elgesio motyvus, tačiau mane jis labai pykdo ir skaudina, jaučiuosi blogai, nes…“ Tada paaiškinkite, koks elgesys būtų pageidautinas: „Norėčiau, kad tu…“. Venkite švaistytis įžeidžiais žodžiais, tačiau nenutylėkite to, kas jus slegia. Pagarbiai iškomunikavus savo pykčio priežastį, dažniausiai sprendimas būna arčiau, nei tikėjotės.
5. „Perskambinsiu jums po penkių minučių“.
Verda kraujas, kaista ausys, pagarba ir supratimas išgaruoja tarsi dūmas – ką daryti, kai pyktis ima viršų? Žinoma, atsitraukti. Nesvarbu, ar tai būtų darbinė, ar asmeninių santykių situacija, supykus trumpam atvėsti būtina. Net jei oponentas primygtinai reikalauja pasikalbėti dabar pat, padarykite sau ir jam paslaugą – bent trumpam atsitraukite iš fronto linijos. Tačiau nedinkite lyg į vandenį, susitarkite, po kiek laiko būtinai pasikalbėsite apie pyktį keliančią padėtį. Kartais atvėsti užtenka kelių minučių, kartais prireikia visos dienos ar dar daugiau. Nesvarbu, kiek laiko skirsite situacijai apmąstyti ir nusiraminti, svarbiausia vėl prie jos sugrįžti.
6. Valdykite emocijas valdydami kūną.
Olandų psichiatras, knygos „Kūnas mena viską: kaip išgydyti kūno, proto ir sielos traumas“ autorius Besselis van der Kolkas atkreipia dėmesį, kad visos mūsų psichologinės reakcijos yra labai glaudžiai susijusios su fizinėmis. Kai pykstame, pakyla kraujospūdis, išsiskiria pykčio hormonai, įsitempia raumenys. Kitaip tariant, pasiruošiate bėgti arba kovoti. Emocijos veikia kūną, o per kūną galime paveikti emocijas. Todėl sportas yra stebuklingas vaistas nuo pykčio. Jis subalansuoja pykčio sutrikdytą biocheminę organizmo pusiausvyrą, duoda darbo įsitempusiems raumenims, o malonus nuovargis po treniruotės atpalaiduoja tiek kūną, tiek protą. Taigi su prakaitu išgaruoja ir pyktis. Kiti būdai per kūną nuraminti sukilusias emocijas – masažas, joga, ilgas pasivaikščiojimas. Viskas, kas padeda fiziškai pasijusti geriau, turi didžiulį poveikį ir emocinei savijautai. Todėl, jei darbe sukaupėte daug pykčio, gal, užuot skubėjus namo, verta užsukti į sporto salę ar masažo kabinetą? Tikrai grįšite pas namiškius ramesni, nebeliks jokio noro sukti užburtą pykčio ratą.
7. Ir pagaliau – paverskite pyktį savo raketiniu kuru!
Pyktis, kitaip nei liūdesys ar baimė, nėra gniuždanti, atsitraukti skatinanti emocija. Priešingai – pyktis suteikia jėgų ir ryžto pakovoti už save. Psichologijos profesorius, pripažintas už tyrimus neuromokslų srityje, Eddie Harmonas-Jonesas nustatė, kad tiek pykstant, tiek patiriant džiugesį mūsų smegenų aktyvumas būna panašus. Žinoma, tai nereiškia, kad pyktis yra malonus. Tačiau jis motyvuoja ir skatina veikti. Pykčio teikiamą energiją galite panaudoti savo gyvenimui keisti. Gal verta supykti ant nuolat jus engiančio viršininko ir pakeisti darbą? O gal šiek tiek pyktelėti ant savęs, kad vis nesiryžtate pradėti sportuoti ir pagaliau įveikti savo pirmuosius kilometrus? Įsisąmonintas, tiksliai nukreiptas ir konstruktyviai išreikštas pyktis padeda siekti savo tikslų, leidžia gyventi drąsiau, atviriau ir nuoširdžiau. Taigi nebėkite nuo savo pykčio – verčiau paverskite jį sąjungininku.
Text box
Pykčio šviesoforas
Kada pyktį galima išlieti, o kada pasilaikyti sau, kol šiek tiek nusiraminsime? Išbandykite „pykčio šviesoforo“ metodą. Įvertinkite savo pyktį pagal stiprumą ir pagal tai priskirkite pykčiui spalvą:
1. Pykstate stipriausiai, kaip tik galite, mielai pykčio objektą pasiųstumėte viešai neįvardijama kryptimi – raudona spalva.
2. Nors pro ausis nerūksta dūmai, pykstate gana stipriai, sunku logiškai įvertinti faktus – geltona spalva.
3. Pykstate, tačiau kontroliuojate savo emocijas, gebate pažvelgti į problemą iš pyktį sukėlusio žmogaus perspektyvos – žalia spalva.
O dabar, lyg stovėtumėte prie perėjos, vadovaukitės „pykčio šviesoforo“ signalais. Kol dega raudona, net negalvokite apie veiksmus. Užsidegus geltonai spalvai, apmąstykite, kaip elgsitės ir ką sakysite. Žalia šviesa leidžia imtis veiksmų ir pradėti spręsti problemą.
Comments are closed.