Pastaruoju metu stebime tendenciją, kai įmonės deklaruoja augantį dėmesį žmogui. Kartu tose pačiose įmonėse spartėja ir įvairiausių procesų technologizavimas, automatizavimas, robotų ir dirbtinio intelekto naudojimas. Kokias dirbtinio intelekto plėtros tendencijas matome ir kokios jų sąsajos su žmogiškosiomis emocijomis, kurios, ko gero, ne vienam įmonės vadovui kelia nemenką galvos skausmą? Gal šios tendencijos teikia vilčių organizacijoms – kuo labiau robotai pakeis žmones ir kuo daugiau bus automatizuotų, dirbtinio intelekto valdomų procesų, tuo mažiau įmonių vadovai turės reikalų su darbuotojų emocijomis? Vis daugiau žmogaus darbo atlieka robotai ir dirbtinis intelektas. Kai kuriais atžvilgiais robotai yra puikūs darbuotojai – jiems įtakos nedaro jausmai, nuovargis, jie gali greitai priimti racionalius sprendimus, analizuoti didžiulius kiekius duomenų. Tačiau dirbtiniam intelektui vis dar neįmanomi tie dalykai, kurie žmonėms pavyksta natūraliai, pavyzdžiui, pajuokauti ar empatiškai įsijausti į kito asmens emocinę būseną. Dėl šios priežasties mokslininkai nuolat tobulina robotų gebėjimą atpažinti ir reikšti „jausmus“. Kita vertus, robotų atėjimas į darbo rinką kelia įvairių minčių ir patiems žmonėms. Kai kurių profesijų atstovai jaučia grėsmę, kad dirbtinis intelektas ar robotai išstums juos iš darbo vietos, pavyzdžiui, konsultantai, kuriuos iš dalies pakeičia automatizuotos pokalbių programos (angl. chatbots). Kartu su spartėjančia automatizacija ir robotizacija darbuotojams bei darbdaviams kyla gausybė diskusijų, baimių ir nerimo dėl darbų perdavimo dirbtiniam intelektui arba robotams.
Kas geresnis darbuotojas?
Vykstant dirbtinio intelekto invazijai į įmones, paradoksalūs tampa du dalykai. Pirma, žmogus niekada nebus toks racionalus ir efektyvus kaip robotas. Robotui nereikia miegoti ir ilsėtis, jo netrikdo emocijos: pyktis, baimė, pavydas. Jis lengvai gali apdoroti gausybę duomenų. Kita vertus, yra išskirtinai su žmogiškomis savybėmis susijusių veiklų, kurių robotas niekada negalės atlikti taip gerai, kaip žmogus. Vargu, ar kada nors pavyks sukurti robotą, kuris kūrybiškumu prilygtų žmogui. Be to, dirbtinis intelektas dėl emocijų nebuvimo nejaučia ir gailesčio, empatijos. Juk šie bruožai kai kurių profesijų atstovams, pavyzdžiui, mokytojams, psichologams, slaugytojams, tiesiog būtini.
Antras paradoksas – susijęs su sprendimais. Ar dirbtinis intelektas pajėgus priimti sprendimus, kuriems priimti būtinos žmogiškosios savybės? Ar žmogus pajėgus priimti tokius sprendimus, kuriems reikia roboto racionalumo ir tikslumo? Kai kurie neuromokslo tyrimai rodo, kad, sutrikus smegenų dalies, kuri atsakinga už emocijų suvokimą, sričiai, žmogus tampa visiškai nepajėgus priimti tam tikrų elementarių sprendimų. Jo loginis mąstymas nesutrinka, tačiau tampa praktiškai neįmanoma nuspręsti pačių paprasčiausių dalykų, pavyzdžiui: gerti kavą ar arbatą, vilktis raudoną suknelę ar mėlyną ir pan. Priimant sprendimus, svarbų vaidmenį atlieka emocijos ir jausmai, kurių bent jau kol kas dirbtinis intelektas neturi. Todėl tokie žmogui paprasti veiksmai robotui tampa neįkandami.
Dirbtinis intelektas mokosi mokytis
Pastaruoju metu dirbtinio intelekto mokymosi sritis yra labai pažengusi, tad nežinia, kokių staigmenų ateityje pateiks robotų kūrėjai.
Garsiausias besimokančio dirbtinio intelekto atvejis yra įmonės „Deep Mind“ sukurtas „Alpha Zero“. Šis dirbtinis intelektas nustebino visus mokslininkus, kai, žinodamas tik taisykles, per keletą valandų pats išmoko puikiai žaisti šachmatais. Tuo pačiu principu jis išmoko žaisti japoniškus žaidimus „Shogi“ ir „Go“. Pastarojo taisyklės yra itin sudėtingos, o, svarbiausia, intuityvios. 2017 m. publikuotų dešimt „Alpha Zero“ žaidimo šachmatais atvejų tapo sensacija, nustebinusia visus – kaip taip genialiai įmanoma žaisti šį žaidimą. Tačiau yra ir ne tokių sėkmingų dirbtinio intelekto mokymosi atvejų. Prieš kelerius metus „Amazon“ įdarbino besimokantį dirbtinį intelektą, kuris turėjo išanalizuoti darbuotojų profilius ir sudaryti pageidaujamo darbuotojo savybių paveikslą. Šio roboto karjera ilgai netruko, o visai neseniai jis buvo išjungtas. To priežastis – dirbtinio intelekto logiškai padaryta išvada, kad įmonėje dirbančios moterys yra nepageidaujamos. Išanalizavęs visų darbuotojų profilius, robotas suprato, kad dauguma jų yra vyrai, ir padarė išvadą, esą moterų šioje organizacijoje nereikia. Taip nusprendęs potencialių darbuotojų moterų gyvenimo aprašymus jis tiesiog atmesdavo ir pagaliau dėl tokios diskriminacijos buvo atleistas.
Robotas psichopatas
Mokslininkai toliau dirba su robotų mokymu atpažinti ir reikšti emocijas. Šiuo metu skiriamos keturios pagrindinės jų tobulinimo sritys: emocijų imitavimas, jų atpažinimu veide, emocijų identifikavimas, remiantis smegenų bangomis, bei viešų vietų stebėjimas, siekiant identifikuoti agresyvumą.
Pirmieji dirbtinio intelekto ir robotų bandymai imituoti emocijas nebuvo itin sėkmingi. Tačiau vėliau ši sritis gana stipriai tobulėjo. Pavyzdžiui, robotas Sophia gali gana gerai imituoti daugumą žmogiškų veido išraiškų. Tačiau yra ir abejojančiųjų, ar turėtume tikslingai siekti negyviems, dirbtiniams dariniams „įdiegti“ emocijas ir jausmus. Kyla diskusijos, kokių padarinių turės šis robotų „įjausminimo“ procesas, ar tikrai būtina, kad robotai panašėtų į žmones ir „jaustų“, kokie yra (jei yra) etiniai šio proceso aspektai, kur yra žmogaus ir dirbtinio intelekto, roboto ribos ir pan.
Jau yra grėsmingų pavyzdžių, rodančių, kad šios diskusijos kyla ne be reikalo. Masačusetso technologijų universiteto (MIT) mokslininkai Pinar Yanardag, Manuelis Cebrianas ir Iyadas Rahwanas sukūrė robotą psichopatą Normaną. Pirminė šio kūrinio idėja – parodyti potencialius dirbtinio intelekto pavojus. Duomenys daro milžinišką įtaką besimokančio roboto elgesiui. Svarbus ne tik pats mokymosi algoritmas, bet ir visa duomenų terpė, kuria jis naudojasi. Normano atveju mokymuisi buvo sukurtas specialus algoritmas, kurio esmė – fiksuoti vaizdus ir vėliau jų pagrindu pateikti atitinkamus vaizdų aprašus. Robotui mokantis buvo naudojami iškirtinai siaubingi vaizdai iš vadinamojo „Reddit“ puslapio, kuris skirtas „dokumentuoti ir stebėti trikdančią mirties realybę“. Vėliau šiam robotui buvo pateiktas rašalo dėmių (Rorschacho) testas, o atsakymai buvo sulyginti su standartinio dirbtinio intelekto atsakymais. Skirtumai buvo pribloškiantys. Normanas interpretavo rašalo dėmių vaizdus, teigdamas, jog mato nušautą žmogų, tuo tarpu standartinis dirbtinis intelektas tame pačiame paveikslėlyje matė vazą su gėlėmis. Kitame paveikslėlyje Normanas sakė matantis žmogų, kuris nušautas savo rėkiančios žmonos akivaizdoje, o standartinis dirbtinis intelektas, kurio mokymuisi nebuvo naudojami smurtiniai vaizdai, įvardijo matantis žmogų su skėčiu.
Laimė, kad vienintelis Normano gebėjimas ir yra užfiksuoti vaizdus. Kitaip tariant, vienintelė galima šio roboto žala yra neįprasti ir šokiruojantys rašalo dėmių testo rezultatai. Vis dėlto tai nė kiek nesumažino su dirbtinio intelekto tolesne raida susijusių baimių ir nerimo bei parodė, kad dirbtinio intelekto mokymasis – sritis, į kurią turi būti žiūrima itin atsakingai.
Kita dirbtinio intelekto sąsajų su emocijomis sritis – bandymai atpažinti emocijas veide arba identifikuoti jas skaitant smegenų bangas. Žmogaus emocijų skaitymo technologijos pastaruoju metu gerokai patobulėjo. Jausmų atpažinimas iš veidų ypač populiarus rinkodaros srityje. Kaip sako „Gartner“ viceprezidentė tyrimams Annette Zimmermann, netrukus mūsų naudojami prietaisai žinos mūsų emocinę būseną kur kas tiksliau nei mūsų šeimos nariai.
Itin toli šioje srityje pažengė kinai. Jie jau net kai kuriuose fabrikuose naudoja emocinės būsenos stebėjimo technologiją. Šis mechanizmas, įdiegtas darbininkų šalmuose, skaito jų smegenų veiklos aktyvumą ir identifikuoja, kaip jaučiasi darbuotojas: nerimauja, jaučia įtampą ar yra atsipalaidavęs. Remdamiesi šiuo stebėjimu, vadovai gali priimti sprendimus, pavyzdžiui, labai nusiminusiam darbuotojui pasiūlyti suteikti laisvą dieną.
Sparčiai plinta ir viešųjų vietų stebėjimo technologija, kurios tikslas – nustatyti agresyviai nusiteikusius asmenis. Beje, visai neseniai Vilniaus Gedimino technikos universiteto mokslininkai Vilniuje pradėjo eksperimentą, kurio metu kameromis ir kitais įtaisais matuoja praeivių nuotaikų pokyčius, širdies ir kvėpavimo dažnį. Be abejonės, kartu su tokiomis technologijomis ir jų platesniu taikymu gimsta ir gausybė vadinamųjų sąmokslo teorijų apie „tikruosius“, o ne tik viešai deklaruojamus tokių stebėjimų tikslus.
Trečiasis intelektas
Dar neseniai buvo manoma, kad žmogaus intelekto koeficientas yra ypač svarbus, siekiant profesinės sėkmės. Vėliau įrodyta, esą jo reikšmė nėra tokia didelė. Reikia dar ir emocinės kompetencijos, kuri neretai ir lemia socialinę ir darbinę sėkmę.
Šiuo metu vis dažniau imame kalbėti apie trečiąjį intelektą, arba RQ (angl. robotic quotient). Tai – žmogaus arba įmonės kompetencija dirbti drauge su robotais. Nėra jokių abejonių, kad bendradarbiavimas su robotais ir kitų formų dirbtiniu intelektu neišvengiamai susijęs su emocijomis ir jausmais. Žmonės netgi linkę su robotais užmegzti emocinį ryšį. Tyrimai, atlikti su įvairiais kariniams tikslams naudojamais robotais, rodo, kad asmens ir dirbtinio intelekto santykis gali būti toks pat sudėtingas, džiuginantis ir skausmingas, kaip ir santykis su kitais žmonėmis. Vienas kariškių, paprašytas apibūdinti savo jausmus dėl prarasto („žuvusio“) roboto, teigė išgyvenęs netektį. „Žinoma, tai nėra tokios pat svarbos įvykiai, lyginant su draugo žūtimi. Tačiau taip, tai yra netekties, praradimo jausmas“, – teigė jis tyrėjams.
Emocijos ir jausmai, vykstant sparčiai dirbtinio intelekto plėtrai, iš darbo vietų tikrai nedings. Greičiausiai jų tik daugės. Juk nuo šiol įvairius jausmus kels ne tik santykiai su kolegomis, vadovu ar klientais, bet ir santykiai su robotais bei kitų formų dirbtiniu intelektu.
Susiduriame su paradoksu: praleidome daugiau nei šimtmetį mėgindami iš žmogaus padaryti robotą, skaidydami žmogaus atliekamas užduotis į paprastesnes, optimizuodami jas. O dabar, kai turime robotus ir jų daugėja, siekiame žmogų vėl paversti žmogumi. Kūrybiškumas, žmogiškumas, empatija tampa esminiais dalykais, skiriančiais mus nuo robotų.
Tuo pačiu robotus, tuos visiškai bejausmius racionalius kūrinius, mėginame „įžmoginti“ – išmokyti jausti ir atpažinti jausmus, suteikti jiems emocijų. Ir, norėdami sukurti dar efektyvesnius emocinius robotus, privalėsime rasti dar labiau emociškai išprususių, brandžių žmonių, kurie galėtų juos kurti.
Comments are closed.