VIDINIS KRITIKAS TĖRA VIENA TAVO DALIS, KURI VYKSTANT POKALBIUI TAVO VIDUJE UŽGROBĖ MIKROFONĄ.
Ar esi save peikęs už savo paties poelgius? Gal esi išplūdęs save vien dėl to, koks esi? O gal smerkei save, kad nesi pakankamai sumanus-linksmas-geras-daug pasiekęs-ar koks kitoks? Ar pagauni save lyginantis su kitais? O gal manai, kad kiti tavęs nemėgsta? Jei taip, nesikrimsk. Tu ne vienas toks!
Kiekvienas turi vidinį balsą, net jei jo negirdi. Tas balsas kasdien svaidosi replikomis. Jis diena iš dienos kalbasi su savimi ar nenuilsdamas varo monologą. Kartais vidinis balsas palaiko, nuramina nuogąstavimus, džiaugiasi mūsų laimėjimais. Tačiau lygiai taip pat vidiniai pokalbiai gali būti neigiami, menkinantys ar net pašaipūs.
Vidinio balso formavimuisi įtakos turi sąmoningos ir nesąmoningos mintys, įsitikinimai, idėjos, prisiminimai ir patirtys. Pareflektuokite, kaip šiandien su savimi kalbėjotės. Jei buvote sau geras ir švelnus – puiku. Tačiau daugelis šykšti sau gerumo, smerkia ir kritikuoja save aršiau nei kitus. Laikas susipažinti su savo paties peštuku ir išmokti jį sutramdyti.
ATPAŽINKITE VIDINĮ PEŠTUKĄ
Daug žmonių su savimi kalba pikto peštuko tonu, o ne švelniai ir supratingai. Kartais vidinis pašaipūnas taip užvaldo mintis, kad jo nė nebepastebime, kol draugas ar psichoterapeutas nepasako, kad pernelyg save plūstame.
Mums sunku švelniai ir maloniai kalbėtis su savimi. Raukomės vien nuo tokios minties, o gal net susierziname ar supykstame nepajėgdami kalbėtis su savimi maloniai, nematome tokio santykio su savimi prasmės. Žmonėms su žema saviverte patogiau klausytis peštuko balso nei gilintis, kodėl jis mus graužia, juk peštukas mums toks įprastas, o štai baimių tyrinėjimas – ne.
Žmogaus smegenys stengiasi atsiriboti nuo baimės, jos linksta į aiškius ir pažįstamus dalykus, net jei taip nevalingai nutolstame nuo savęs. Vidinis kritikas dažnai nukreipia mus nuo iškilusių pasąmoningų baimių.
Yra atvejų, kai vidinis kritikas kartoja vaikystės frazes – šį irzlų balsą girdėjome tiek kartų, kad jis net įsismelkė į mūsų asmenybę. Galbūt tas balsas yra kritiško globėjo, kuris vaikystėje kėlė nerealistiškus lūkesčius. O gal jis susijęs su ankstyva trauma – pašaipos ar kitoks patirtas smurtas paveikia šnekėjimo su savimi būdą.
Vidinį kritiką skatina didelė gėda. Ji nesako: „Aš padariau klaidą“, ji sako: „Aš klystu“. Atminkite: kas menkina mūsų dvasią, gali sumenkinti ir mūsų savivertę.
Penki žingsniai peštukui užtildyti
Aptarkime, kaip žengiant penkis žingsnius, padėti sau sveikai kalbėtis su savimi ir nutildyti vidinį peštuką. Bet pirmiausia pasakykite sau, kad vidinis kritikas nesate jūs. Kritikas – jūsų dalis, bet ne visuma. Jūs girdite peštuko replikas ir jį pastebite, tačiau galite jam ir atsikirsti.
Pasigirdus vidiniam kritikui, atsitraukite nuo jo per ištiestos rankos atstumą, klausykitės abejingai. Patyrinėkite, kaip ima keistis santykis su kritiku ir jūsų jausena.
- Atkreipkite dėmesį, kaip kalbatės su savimi
Pasidomėkite, kaip kalbatės su savimi. Kokius žodžius parenkate? Koks jūsų tonas? Atminkite, kuo žemesnė savivertė, tuo šiurkščiau šneka vidinis kritikas. Atkreipkite dėmesį, ar kritiko kalba priklauso nuo aplinkos? O gal kuri nors dienos dalis ar kuri nors metų diena yra išskirtinė? Gal ji priklauso nuo to, su kuo esate? Gal tas balsas ką nors primena? Pagalvokite apie žodžius. Ar jie jūsų? Gal tie žodžiai primena kokį nors pažįstamą žmogų? Švelniai patyrinėkite pokalbio su savimi turinį ir apgalvokite, kaip pakeisti neigiamas mintis, kad būtumėte sau labiau pakantūs ir empatiški.
- Pamąstykite, kodėl kalbatės su savimi
Mūsų kalbėjimo su savimi būdas yra nulemtas tam tikrų priežasčių. Vidinis kritikas ne šiaip sau ima kabinėtis. Kartais jis apsaugo mus nuo sukrėtimo. Sustabdo, jei kyla grėsmė būti sužeistam. Kartais kritiką skatina baimė suklysti arba netikrumas dėl sėkmės. Pagaliau negatyvus pokalbis su savimi gali neleisti ištrūkti iš įprasto „aukos“ vaidmens. Jei manome esantys aplinkybių auka, nusimetame nuo savęs atsakomybę už savo gerovę. Juk negalime už tai savęs pasmerkti? Norėdami pagrįsti savo susikurtą įvaizdį, visada rasime pasiteisinimą. Norint pripažinti už tai savo atsakomybę, prireiks drąsos ir ryžto.
Pagalvokite, kodėl jūsų vidinis kritikas kalba su jumis būtent taip ir kodėl jam tai leidžiate. Prireikus pagalbos, kreipkitės į psichoterapeutą ar kitą psichinės sveikatos specialistą. Narstydami kalbėjimosi su savimi pobūdį, ilgainiui atrasite savų metodų, kaip išgyti.
- Pagalvokite, kodėl atsisakote atjautos
Kalbėtis su savimi švelniai, pakančiai, su atjauta – sunku lyg kopti į Everestą. Gal vien nuo tokios minties imame vartyti akis, mat viskas pernelyg miglota, primena „Naujojo amžiaus“ paistalus, atrodo sunku ir nemalonu.
Daugelis bodisi atjautos, nes pastaruoju metu šis žodis tapo pernelyg nuvalkiotas. Tačiau siūlau nenuvertinti jo ypatingos prasmės vien dėl to, kad šis garsų junginys per dažnai minimas.
Tikėtina, kad išmokę su savimi empatiškiau ir supratingiau kalbėtis, suprasite, kad iki tol stokojote sau gerumo. Juk būna, kai apima apmaudas dėl to, kad šitaip su savimi kalbėjomės. Bet atradę naujus pokalbio būdus galėsime išgrįsti kelią naujam gyvenimui.
Gijimas – aktyvi veikla. Nors tokie žodžiai, kaip atjauta, pakantumas, kantrybė, priėmimas ir meilumas, byloja apie švelnumą, kelias iki šių savybių tikrai nėra lengvas.
- Auklėkite peštuką
Dažniausiai vaikystėje išmokstame tokią pamoką: jei tyčiojasi iš tavęs ar tavo pažįstamo, pranešk vaiko tėvams arba mokytojui. Suaugus patartina laikytis to paties principo, skirtumas tik tas, kad tėvas ir mokytojas glūdi kiekvieno mūsų viduje.
Peštukas jumyse gali priversti jaustis menkam, tad verta pakviesti situacijos spręsti jus palaikantį vidinį tėvą ar mokytoją.
Įdomu, ką tėvas ar mokytojas peštukui pasakys? Gal pasisakys griežtai ir ryžtingai? Galbūt sunerims dėl peštuko, paklaus, kodėl jis šitaip kalba? Arba visaip jį kamantinės? Galgi tėvas perpras peštuką ir supras, ką dangsto jo pyktis? Pasvarstykite, ką jaučia jūsų vidinis tėvas, kai peštukas ima be perstojo plūstis.
- Reflektuokite
Mokantis sveikai su savimi kalbėtis, svarbu pastebėti, kaip ta kalba keičiasi. Kaip šiandien šnekėjotės su savimi? Ar peštukas labai reiškėsi? Gal pamiršote pakviesti vidinį tėvą jo paauklėti? Kasdien sąmoningai pastebėdami kalbėjimo su savimi būdą ir nuolat įsipareigodami supratingai save auklėti, greičiau gysime.
Nereikalaukite, kad šis procesas būtų tobulas. Kasdien atsiranda naujų galimybių sužinoti daugiau apie save. Svarbiausia – išlikti smalsiam, tęsti procesą ir reflektuoti.
Comments are closed.