Perdėtas nerimas trukdo džiaugtis dabartimi ir gali būti klaidingų sprendimų priežastis. Visų situacijų niekada nenumatysime iki galo, todėl gebėjimas susidraugauti su nežinomybe – viena svarbiausių savybių, kurią galime išsiugdyti.
Pastarojo meto tyrimai rodo, kad nežinomybė gąsdina net labiau nei nesėkmės. Jei žmonės turėtų galimybę rinktis, daugumai garantuotas nemalonus pojūtis dabar, o ne tikėtinas nemalonumas vėliau būtų labiau priimtina. Pavyzdžiui, jie mieliau iškęstų elektros šoką šią akimirką negu lauktų ateities, kurioje šokas gali nupurtyti, bet gali ir ne. Mūsų organizmui lengviau ištverti fizinį skausmą negu nežinomybę jo laukiant.
Anot mokslininkų Michelio Dugaso ir Danielio Grupe, nežinomybės baimę dažniausiai lydi nerimo sutrikimai. Tačiau net neturintieji klinikinės nerimo diagnozės dažnai jaudinasi dėl ateities, jei joje yra nežinomųjų ir klaustukų. Na, o jų, žinoma, yra visada.
Žmonės – ne tokie puikūs planuotojai
Būsimo gyvenimo vizijos, tolimi planai ir nerimą keliančios ateities projekcijos žmones dominti pradėjo santykinai neseniai. Anot neuromokslininko profesoriaus Kevino Ochsnerio, mūsų protėviai nerimavo dėl kur kas artimesnės ateities, pavyzdžiui, ką valgysime, iš kur gausime vandens, ar krūmuose netyko žvėris, ar saugi buveinė?
Pasak jo, žmonių smegenys išgyvendavo intensyvią, tačiau trumpalaikę įtampą. Į tolimą ateitį orientuotų minčių veikiausiai nekildavo. Mūsų moderniame pasaulyje aplinka pasikeitė drastiškai. Tačiau žmonių smegenys pakito nedaug. Būtent dėl to gyvendami žaibiškai kintančiame, dinamiškame, nenuspėjamame pasaulyje susiduriame su chronišku stresu, nerimo ir kitais sutrikimais.
Psichologijos ir neuromokslų daktaras Markas Leary išpopuliarino sąvoką „uždelsto grįžtamojo ryšio aplinka“. Anot jo, gyvename laikais, kai svarbius sprendimus priimame šiandien, o kad išryškėtų jų pasekmės, gali tekti laukti metų metus. Kone visose srityse stengiamės planuoti į priekį: ar tai būtų finansai („kur investuoti, kad sutaupyčiau pensijai?“), ar santykiai („jei apsigyvensime kartu, ar vis dar sutarsime po penkerių metų?“), ar bet kuri kita sritis.
Čia akis bado viena problema. Prognozuoti ateitį mums sekasi gana prastai. Anot K. Ochsnerio, žmonės geba stebėtinai tiksliai numatyti dalykus, kurie įvyks už kelių akimirkų, pavyzdžiui, kai reikia sureaguoti į staiga atskriejantį krepšinio kamuolį, ištiesiame rankas, kad jį sučiuptume. Tačiau, mokslininko teigimu, kai kalbama apie ilgesnį laikotarpį, prognozavimas dažnai ima panašėti į būrimą iš kavos tirščių.
Naujoves suvokiame kaip grėsmę
Net ir turėdami karjeros ar laisvalaikio planą, dažnai vis tiek nerimaujame, ar pavyks jį įgyvendinti, kokios gali kilti kliūtys, kaip dar jį pagerinti. Mokslininko Jonaho Lehrerio manymu, tai natūralu: mūsų smegenys išalkusios tikslumo ir konkretumo. Viliamės, kad didesnis kiekis žinių padės sumažinti nežinomybę ir sudėlioti trūkstamas mozaikos dalis ateities paveiksle.
Smegenims labai sunku tvarkytis su nežinomybės keliamu diskomfortu. Tai įžiebia įtampą, kurią nekantraujame pašalinti, nuslopinti. Nerimastingai šokinėjant nuo vienos galimybės prie kitos reikia didžiulių energijos išteklių. Išsenkame. Jei nuolat jaučiame nemalonią protinę įtampą, pasireiškia daug šalutinių poveikių: suprastėja atmintis, sunkiau susikaupiame, dėl nervinimosi tarsi atsijungiame nuo buvimo „čia ir dabar“. Smegenys daro viską, kad kuo greičiau nuvairuotų mus į ramius pažįstamus vandenis. Kitaip tariant, mūsų smegenys naujoves ir nežinomybę suvokia kaip grėsmę ir visais būdais bando jų išvengti.
Pasak neurolyderystės eksperto Davido Rocko, galime įsivaizduoti savo smegenis kaip krištolinį rutulį, kuris nesiliauja prognozuoti. Galybė neuronų šiame organe kiekvieną sekundę dirba tam, kad nuspėtų, kas nutiks kitą akimirką. Arba po savaitės. Arba po metų. Smegenys žaibišku greičiu analizuoja ir stengiasi įsiminti daugybę dalykų, vykstančių aplink. Biologijos mokslų daktaro Bruce’o Liptono teigimu, mes nuolat kreipiame dėmesį bent į 40 aplinkos užuominų, kurios padeda susidaryti įspūdį apie tai, kas mus supa (ir ko galime tikėtis!). Ir tai tik sąmoningoji dalis – manoma, kad pasąmoningai, patys to nesuvokdami, kiekvieną akimirką gebame aprėpti per du milijonus informacinių vienetų.Lygindamos sukauptus duomenis su naujai įplaukiančia informacija, smegenys atlieka įvertinimo darbą. Ar įvykio kontekstas pažįstamas? Ar teko panašioje situacijoje atsidurti anksčiau? Galbūt verta išlikti ramybės būsenos, o gal skelbti pavojaus signalą? Kai esame apgaubti nežinomybės, smegenys vertina tai kaip grėsmę. Paprasčiausias pavyzdys: įsivaizduokite, kiek skirtingų scenarijų prasuktumėte savo galvoje, jei pusdienį nepavyktų prisiskambinti savo antrajai pusei.
Vis dėlto svarbu paminėti ir individualius skirtumus: dalis žmonių neapibrėžtumą toleruoja geriau nei kiti. Vienų nebaugina net didelis nežinomybės laipsnis, o kitiems nerimą kelia ir smulkmenos, kurių negali iki galo numatyti ir kontroliuoti. Tyrėjai ekstremalų nežinomybės netoleravimą lygina su alergija. Pavyzdžiui, jei esi alergiškas riešutams ir suvalgai pyrage pasimetusią migdolo drožlę, tai gali stipriai susargdinti (nors kiti riešutus galbūt valgo saujomis). Galima sakyti, kad neapibrėžtumo netoleruojantys žmonės turi psichologinę alergiją – ji skatina chroniškai nerimauti dėl ateities ir už kiekvieno kampo matyti grėsmes.
Kaip paleisti kontrolės vadeles
Gebėjimas kurti planus ir juos realizuoti – naudingas. Kai priimame rizikingus sprendimus, kurie turės didelę įtaką mūsų ateičiai, svarbu, kad šie sprendimai būtų apgalvoti ir racionalūs. Tačiau būtina suprasti, kad nesame ateities pranašai, todėl, kad ir kaip stengsimės planuoti, gyvenime pasitaikys dalykų, kurie nebus mums pavaldūs.
Elgesio ekonomikos daktaras Alainas Samsonas pabrėžia: neapibrėžtumo toleravimas yra viena naudingiausių savybių, kurią verta ugdyti. Psichologiškai lankstūs, mažiau dėl ateities nerimaujantys žmonės geba lengviau prisitaikyti prie naujovių ir turi milžinišką pranašumą prieš tuos, kurie dreba dėl menkiausių pokyčių.
Tačiau kaip nustoti nerimauti dėl ateities ir pradėti labiau toleruoti neapibrėžtas, neprognozuojamas situacijas? Anot mokslininko M. Dugaso, visų efektyvių būdų rezultatas toks pat: svarbu skatinti save patirti nežinomybę ir mėginti suprasti, kad esate pajėgūs toleruoti galimas nemalonias situacijas.
Leiskite sau augti
Kad ir kiek žvalgytumės į kitus pavyzdžius, kad ir kiek veiklos sąrašų sudarinėtume, kad ir kiek laiko mąstytume apie įmanomas alternatyvas, ateities nežinomybės neišvengsime. Tačiau galbūt to ir nereikia? Pagalvokite apie 100 proc. kontroliuojamą aplinką – ko gero, ji būtų ne tik saugi, bet ir visiškai nuobodi. Kasdienybei paįvairinti svarbūs bent maži nuotykiai, o vienas pagrindinių komponentų nuotykių skoniui sukurti yra būtent neapibrėžtumas. Dažnai nežinomos teritorijos yra kaip tik tai, kas leidžia mums augti, tobulėti ir peržengti pačių susikurtas ribas.
Nebūtina iki galo žinoti visų istorijos smulkmenų, kad būtumėte savo istorijos herojus. Svarbu patikėti: jūs susitvarkysite, kad ir ką atneštų ši akimirka. Ir kita. Ir visos, einančios po jos.
Požymiai, kad per menkai toleruojate neapibrėžtumą:
- sudarinėjate nesibaigiančius būsimų darbų sąrašus, planuojate net patį planavimą;
- galite valandų valandas formuluoti elektroninį laišką ar dešimt kartų skaityti tą pačią žinutę, kad neliktų nė vienos klaidos;
- nuolat prašote patarimų, įkyriai klausinėjate aplinkinių, kaip elgtis konkrečiu atveju;
- bėgdami nuo svarbių sprendimų, imate vengti kai kurių žmonių, vietų, situacijų;
- atsisakote deleguoti užduotis kitiems žmonėms – esate įsitikinę, kad niekas nesugebės atlikti darbo geriau už jus;
- prisigalvojate įvairių smulkių veiklų, kurios užpildo dieną – taip lieka mažiau laiko mąstyti apie dalykus, kurie iš tikrųjų reikšmingi.
Comments are closed.