Vokiečių tyrimas verčia suabejoti: vidurio amžiaus krizė tėra mitas?
Mokslininkai palygino Y ir Z kartų atstovus pagal drovumo testą.
Kūno kalba susideda iš veido mimikų, kūno judesių, balso tono ir prisilietimų. Ji gali būti svarbesnė ir labiau įtaigi nei mūsų žodžiai – tvirtina naujas tyrimas.
Iš pažiūros nekaltas grupinis mąstymas verčia mus elgtis žiauriai ir neapgalvotai.
Artėjant svarbiam įvykiui, bandome nuspėti, kaip jausimės. Vis dėlto dažnai šios prognozės nuvilia.
Jei vadovas sukritikuotų ataskaitą, kurią, jūsų manymu, turėjo pagirti, kaip reaguotumėte – nuolankiai sutiktumėte su kritika ar pyktumėte ir gintumėte savo atliktą darbą? Ar sugebėtumėte neparodyti savo užgautų jausmų ir „išlikti profesionalus“? O gal kankintumėte save klausimais: ką reiškė vadovo šypsena pokalbio pradžioje? Ar įspėjo, kad vadovas yra sutrikęs, o gal šypsena reiškė, kad jis džiaugiasi, galėdamas jus sukritikuoti? Galima pamanyti, kad tas pačias emocijas mes išgyvename vienodai, nuliūstame ar supykstame dėl tų pačių dalykų. Bet kodėl tuomet kartais nevaldomai susinerviname dėl dalykų, į kuriuos kiti, regis, visai nereaguoja? Kas slepiasi už kiekvienos emocijos, kaip ir kada jos kyla ir kokiems veiksmams gali turėti įtakos?
Itin jautrūs asmenys susiduria su daugybe iššūkių, tačiau taip pat turi neįkainojamų pranašumų.
Darbo vietoje iškilus problemai, kai kurie žmonės bijo ar nenori tiesiogiai konfrontuoti, todėl priverčia kitus pykti už juos. Tai – pasyvi agresija, kai vietoj tiesiogiai reiškiamo nepasitenkinimo ieškoma išorinių priežasčių.