Savipagalbos knygos žada daug, tačiau realių pokyčių galima tikėtis tik trimis atvejais.
„Kaip pasitaisyti nuotaiką per tris dienas?“, „Dvasinio augimo dėsniai“, „Kelkis ir eik“ – daugybė panašių knygų pasitinka knygynuose. Televizijos laidos, internetiniai seminarai ir straipsniai nenuilstamai moko mąstyti, jausti, kvėpuoti, valgyti, judėti, užsiimti seksu, medituoti. Kiek pagrįsti šie pažadai? Ar skaitydami tokias knygas įgyjame pakankamai patirties, galinčios keisti mūsų gyvenimą? Panagrinėkime keturias savipagalbos knygų funkcijas: pramoginę, mokomąją, emociškai palaikančiąją ir įkvepiančiąją.
Pramoga
Pramoginė savipagalbos literatūros funkcija susijusi su naujos informacijos poreikiu. Vargu ar dar kartą perskaitysite tą pačią knygą, jei ji neturi meninės vertės. Savipagalbos knygose tos vertės dažniausiai nedaug. Retos išimtys yra tokios knygos kaip Paulo Watzlawicko satyrinė knyga „Kaip tapti nelaimingam“, Luule Viilmos knygos apie atleidimą sau ar Vladimiro Levio „Menas būti kitu“. Dauguma tiesiog aprašo banalius, daug kartų girdėtus žingsnius į sėkmę. Kodėl tuomet jos leidžiamos? Štai jūs užsukate į knygyną ir dėmesį patraukia kažką nauja žadantis pavadinimas „Kaip suvilioti turtingą vyrą“. Net jei nemedžiojate turtuolių, tokią knygą norėsite pavartyti, nes pavadinimas skamba provokuojamai. Autoriai, rašantys apie tai, kaip greitai ką nors padaryti, dažniausiai pasirūpina pikantiškomis detalėmis. Taip jie nori suvilioti ir priversti paimti knygą į rankas. Ją vartydami, galite pastebėti įdomią statistiką, pavyzdžiui, kad lengviausiai suviliojami barzdoti dabitos. Ši informacija vertinga naujumu ir gali būti panaudota neįpareigojančiame pokalbyje su draugais: „Jonai, tu kaip gerai apsirengęs barzdotas vyras, tikrai turi šansų būti suviliotas – kažkur skaičiau apie tai.“ Beje, iš tokios paviršutiniškos informacijos, kai šaltinis nėra įvardytas („kažkur girdėjau“), dažniausiai ir gimsta įvairūs gandai bei prietarai.
Patrauklūs pažadai
Mokomoji literatūros funkcija aktuali žmonėms, jaučiantiems savo silpnumą ar nekompetenciją kurioje nors srityje. Kadangi ši sritis jiems yra vertinga, kyla noras tapti mokiniu, kuriam reikia mokytojo. Pavyzdžiui, jeigu jums labai svarbūs ir vertingi santykiai su priešinga lytimi, bet kelis kartus nepasisekė, norėsite ką nors apie tai sužinoti. Tuomet pavadinimas „Kaip lengvai susipažinti“ patrauks savo pažadu ir knygą nusipirksite. Šiuo atveju jūs tikėsitės konkrečių patarimų, surašytų aiškiai ir papunkčiui. Tarkime, šitaip:
1) penkias minutes klausykitės, kokius žodžius pašnekovė vartoja dažniausiai;
2) pasakykite vieną sakinį ir jame būtinai pavartokite jos pamėgtą žodį;
3) stebėkite reakciją: jei pašnekovė pradėjo šypsotis ir atsisuko į jus, paminėkite tą patį žodį dar kartą;
4) jei pašnekovė nesureagavo, pavartokite kitą jos pamėgtą žodį;
5) kai ji teigiamai sureaguos tris kartus, tuomet lyg netyčia palieskite jos alkūnę. Ir t. t.
Šioje vietoje autoriams pravartu įterpti frazę: „kaip nustatė Masačusetso universiteto mokslininkai“, „naujausi tyrimai rodo, kad…“, „pagal NLP teoriją“. Nesvarbu, kokie tie mokslininkai ir ar iš tiesų tyrimai kažką įrodė. Po tokios pradžios galima pateikti bet kokią internete prieinamą informaciją.
Teigiamas tokių knygų aspektas yra tas, kad jūs gaunate aiškią ir konkrečią metodiką. Skaitytojas jaučia, kad autorius kalba su juo jo laukiama kalba. Tikėtina, kad, darant bet kokį veiksmą pakankamai ilgai, vystosi įgūdis. Ir tuomet šiam veiksmui atlikti naudojame vis mažiau energijos. Taip pat bet kuris veiksmas bus atliktas tinkamai, jei jam skirsime daugiau dėmesio. Tačiau dauguma žmonių labai suirzta, jei girdi tik bendro pobūdžio patarimą: „tiesiog nenuleisk rankų“, „daryk ir tau pavyks“. Neretai tokius patarimus išgirdęs žmogus sušunka: „Žinau, bet ką konkrečiai man daryti?“ Instrukcija papunkčiui neužtikrina sėkmės, bet ji parodo, kad klausiančiojo poreikis gauti dėmesio ir būti mokiniu yra suprastas.
Emocinis palaikymas
Tai dar viena savipagalbos knygų funkcija, padedanti nesijausti vienišam. Dažniausiai autoriai knygose pateikia konkrečių pavyzdžių iš savo ar klientų patirties. Skaitytojas šiuose aprašymuose atpažįsta save ar savo šeimos narius ir pasijunta lyg psichoterapijos grupėje – tarp tų, kurie turi panašių problemų. Žmonės, žinantys savo silpnąją vietą, dažniausiai mano, kad kitiems šioje srityje sekasi geriau. Maža to, dažnam atrodo, kad aplinkiniai šią silpnąją vietą labai pastebi ir smerkia: „man vienam sunku patirti pasitenkinimą lovoje, o kiti kas vakarą patiria orgazmą“ arba „aš tik vienas prakaituoju, kai bendrauju su vadovu, o kiti – ne. Visas kolektyvas tikriausiai šaiposi iš manęs“. Savipagalbos knygoje galima perskaityti kelias istorijas apie tai, kaip kažkokiam Džonui P. daug metų nesisekė patirti pasitenkinimo lovoje ir jis manė, kad yra toks vienas. Šią istoriją skaitantis žmogus pajunta palengvėjimą, nes supranta, kad tai universali problema.
Įkvėpimas
Savipagalbos knygos įkvepia, nes jose aprašomi sėkmingi atvejai, kaip žmogus iš tiesų susitvarkė su savo problema. Tokie pavyzdžiai palaiko viltį ir suteikia optimizmo. Tačiau nereikia pamiršti, kad dažnai šių knygų autoriai nutyli atvejus, kai jų metodika netiko klientams. Dažnam skaitytojui nesinori to žinoti, nes tai įrodytų, kad net profesionalai kartais būna bejėgiai. Tokia mintis leistų suprasti, kad problemą reikia spręsti remiantis ir pasitikint tik savimi, o tai gąsdina. Taigi savipagalbos knygos geba mus sudominti, palaikyti ir pamokyti. Ar to užtenka pokyčiams? Atrodo, jie vyksta tik šiais atvejais:
- kai buvusioje probleminėje srityje susikaupia reali teigiama patirtis;
- kai žmogus geriau save suvokia ir išlaisvėja;
- kai probleminė sritis nublanksta prieš kitas problemas.
Reali patirtis prieš žinias
Žmonės dažnai susiduria su iliuzija: „Aš jau žingsniuoju link tikslo, nes perskaičiau apie tai knygą ar „YouTube“ jau peržiūrėjau instrukcijas.“ Šitaip neretai kalba asmenys, norintys pagerinti santykius šeimoje. Jie ne tik skaito knygas, bet ir lankosi paskaitose, seminaruose. Deja, informacijos žinojimas dar nekeičia paties veiksmo. Realioje gyvenimo situacijoje dažniausiai nepavyksta padaryti apgalvoto veiksmo, nes reakcijos į dirgiklius yra greitos ir spontaniškos. Todėl net šimtas perskaitytų knygų apie tai, kodėl žmogus gali rausti prieš auditoriją, nė kiek nepadės su šia problema susitvarkyti. Knyga apie tai, kaip ruoštis viešai kalbėti, gali šiek tiek padėti, jei jūs iš tiesų kantriai ir reguliariai užsiimate savitaiga, stebite savo mažėjančią reakciją per realius pasisakymus ir ilgainiui tai tampa maloniu užsiėmimu. Tik tuomet, kai sukaupiama ši teigiama patirtis, smegenys perrašo situaciją „viešas pasisakymas“ iš „nemalonu, baisu, bėk iš čia“ į „neutralu“, o sėkmės atveju į „malonu, pageidaujama, lik čia“. Tokiai naujai reakcijai susidaryti veiksmingiau dirbti su profesionaliu psichoterapeutu nei su knyga.
Emocinis išlaisvėjimas
Neretai problemos išsisprendžia tapus emociškai atviriems ir išlaisvėjus. Nemažai žmonių, turėjusių psichosomatinių sutrikimų, skyrė daug laiko studijuodami medicininę ir populiarią informaciją apie įvairias ligas bei sindromus. Deja, užuot pajutę palengvėjimą, jie tik dar labiau įsitikino, kad serga nepagydoma ir sunkia liga. Galbūt žinomų šios srities autorių – Louise Hay, Lise Bourbeau bei Luule Viilmos – knygos ir padeda kuriam laikui patikėti, kad psichosomatika susijusi su emocijomis, tačiau šios išvados nepakanka, kad tie išgyvenimai būtų suvokti. Suprasti, kad, tarkime, asmuo jaučia priešiškumą artimam žmogui, jis gali tik tuo atveju, jei keletas gerai jį pažįstančių autoritetingų žmonių daug kartų pasakytų, kad iš šalies aiškiai matyti, jog jis yra priešiškas. Ir net tokiu atveju jam nebus lengva tai priimti dėl veikiančios psichologinės gynybos. Profesionalūs psichoterapeutai šią gynybą atpažįsta, įvardija ir padeda ją suvokti, dirbdami su pacientu daugybę mėnesių ar metų. Kai žmogus tuos jausmus pripažįsta, jam dar reikia išmokti juos reikšti. Ir čia jau visai nepanašu į knygos skaitymą – tam reikia ir drąsos, ir atsakomybės.
Problemos nublankimas
Šiaip ar taip, kai kurios problemos yra tiesiog išstumiamos naujų problemų ir išsisprendžia, kai pasikeičia prioritetai. Pavyzdžiui, vyrai, susirūpinę savo lytiniu potraukiu ir potencija, dažniausiai daug skaito šia tema. Tačiau jie tiesiog tampa seksualiai susirūpinę, daug fantazuoja, žiūri pornografiją, o realių santykių lovoje ima vengti. Kai dėmesys nukrypsta į emocinį ryšį su partneriu, paaiškėja, kad jie vengia kalbėti su antrąja puse apie savo tikruosius norus, fantazijas ir jausmus. Kartais jie bijo priimti kažkokį savo gyvenimo pokytį, pavyzdžiui, vengia ne sekso, o savo senėjimo temos. Kai tokie vyrai labiau atsiveria ir perkelia dėmesį į rimtesnius klausimus, jų seksualinės problemos po truputį išsisprendžia. Kuo atviresni esame, tuo didesnį artumą jaučiame, o meilės jausmas gydo santykius labiau nei knygos ar technika.
