Kodėl mes rėkiame?

Supykę emocinį atstumą desperatiškai bandome užpildyti rėkdami. Tačiau kuo garsiau šaukiame, tuo mažesnė tikimybė, kad būsime išgirsti. 

Turbūt sunku būtų rasti žmogų, kuris niekada gyvenime nieko neaprėkė. Balsą keliame kalbėdami su šeimos nariais, pažįstamais ir net nepažįstamais žmonėmis. Gebėjimas šaukti išsivystė evoliuciškai ir padeda mums išgyventi. Ilgus metus beždžionių gyvenimą tyrinėjęs psichologas ir zoologas Haroldas Gouzoulesas išsiaiškino, kad, patekusios į bėdą, jos šūksniais įspėja netoli esančius savo gentainius apie pavojų. Vienais garsais šaukiasi pagalbos, kitaip praneša, kad įvyko tik menkas apsistumdymas. Skirtingais šūksniais beždžionės signalizuoja, kad pulti kėsinasi gyvatė, erelis ar leopardas, nes norint pasislėpti nuo kiekvieno iš šių grobuonių reikalinga skirtinga gelbėjimosi strategija.

Po ilgamečių tyrimų, skirtų beždžionių riksmams tyrinėti, mokslininkas pradėjo analizuoti ir žmonių balsus. Savanoriams laboratorijoje jis leido skirtingų klyksmų, šūksnių, riksmų įrašus, nepateikdamas jokio papildomo konteksto. Dauguma dalyvių gebėjo ne tik atpažinti, kad šaukia tas pats žmogus, bet ir įvardyti riksmo priežastį. H. Gouzoulesas atkreipė dėmesį, kad asmenys, kurių empatijos lygis buvo aukštesnis, lengviau atskyrė, dėl kokios priežasties šaukiama: iš laimės, nuostabos, skausmo ar išgąsčio.

Mokslininkai vieningai sutinka, kad rėkti, klykti, spiegti ir visais įmanomais būdais atkreipti dėmesį, jei kažkam gresia realus pavojus, ne tik galima, bet ir būtina. Taip pat suprantama, jei sušunkame iš skausmo ar netikėtumo. Spygavimai iš laimės aplinkiniams kelia šypseną. Taigi, yra daugybė atvejų, kai šūkavimas toleruojamas. Tačiau psichikos sveikatos specialistai įspėja, kad kelti balsą, jei supykome, norime išlieti emocijas ar bandome priversti aplinkinius paklusti, nederėtų. Kalbėjimas pakeltu tonu, barimasis ir rėkimas, nuolatiniai priekaištai gali būti laikoma psichologinio smurto apraiška ir pridaryti ne mažiau žalos santykiams ir savijautai nei fizinis smurtas.

PENKIOS PYKČIO PRIEŽASTYS

Rėkimas beveik niekada nepadeda pasiekti ne tik ilgalaikių, bet ir trumpalaikių tikslų. Tačiau kartais prarandame kontrolę ir prapliumpame rėkti. Dažniausiai pykčio, nuovargio, nusivylimo sukeltas rėksmingas emocijas išliejame ant pačių artimiausių – šeimos, draugų. Ką daryti?

Pagauti save vos tik pradėjus kalbėti garsiau, pikčiau, griežčiau ir sustoti – įmanoma, bet tam reikia sąmoningų pastangų. Nutilti, įkvėpti ir atsitraukti arba mėginti įvardyti kylančius jausmus ir situaciją aiškiai, konkrečiai, ramiai. Pabandykite tokiu atveju mintyse savęs paklausti: kodėl rėkiu, ant ko iš tikrųjų pykstu, gal tai tik nuovargis, ko siekiu? Atsakymai padeda pamatyti daugiau sprendimų ir sąmoningai pasirinkti, kaip noriu reaguoti konkrečiu atveju.

Psichologė Magdalena Battles pabrėžia, kad pykčio priežastis pravartu suprasti ne tik tam, kuris rėkia ar barasi, bet ir tam, ant kurio šaukiama. Tai padeda tinkamai reaguoti arba tiksliau – nepriimti asmeniškai ir nereaguoti. „Daugeliu atvejų rėkimas tik atskleidžia besiplūstančiojo psichinės sveikatos problemas, kurios niekaip nesusijusios su asmeniu, ant kurio išsiliejama. Polinkis bartis, šaukti atspindi jų emocinį nestabilumą, net jei keldami balsą tokie asmenys bando demonstruoti jėgą ir dominavimą konkrečioje situacijoje“, – tikina M. Battles.

Mokslininkė įvardija penkias pagrindines priežastis, kodėl žmonės dažnai nesusivaldo ir ima šaukti.

1. Psichologinis neatsparumas arba silpni tvarkymosi su sunkumais įgūdžiai. Dalis rėkimą naudoja kaip savo tvarkymosi sunkiose situacijose mechanizmą, nes taip yra išmokę, įpratę. Tokiu atveju reikėtų ieškoti pagalbos ir būdų, kaip sveikiau reikšti savo emocijas. 
2. Prarasta kontrolė. Neretai piktai, garsiai kalbėti imame tada, kai jaučiamės nekontroliuojantys situacijos. Kai užplūsta itin daug minčių, jausmų, emocijų ir nepajėgiame visko aprėpti vienu metu. Kai trūksta gebėjimų susigrąžinti kontrolę į savo rankas, baramasi ant kito, kad atsirastų nors iliuzinis kontrolės jausmas. Jis laikinas, nes dažniausiai rėkimas nepadeda išspręsti problemų. 
3. Nesaugumo jausmas. Neretai po pykčiu slepiasi jautrumas, baimės. Saugodami save, kartais renkamės pulti pirmi. Taip bandome nukreipti dėmesį nuo savo silpnybių, kompleksų, jautrių temų. Toks gynybinis mechanizmas įsijungia kaskart, kai paliečiamas jautraus, uždaro žmogaus emocijų pasaulis, kai išsigąstama.
4. Išmoktas elgesys. Labai svarbus ir tėvų vaidmuo, vaikystės patirtys. Dalis žmonių dažnai konfliktuoja, kelia balsą ir ieško priekabių, nes tokį elgesį matė savo namuose. Jei tėvai reguliariai bardavo ar bardavosi, vaikas išmoksta, kad, kilus ginčui, kyla ir balso tonas. Jis tiesiog nežino, kaip tinkamai reaguoti konfliktinėse, sudėtingose situacijose. 
5. Polinkis į agresiją. Kai kurie žmonės agresyvesni už kitus. Turbūt sunkiai rastume atvejį, kai muštynės prasidėjo be apsižodžiavimo. Tokiam asmeniui net ir bandymas raminti gali veikti kaip degtukas benziną. 

KĄ SLEPIA PYKTIS

Dažnai kalbėti vis garsiau ir galų gale imti klykti norisi tada, kai jaučiame, kad mūsų nesiklauso, negirdi, nors ne kartą pakartojome savo žodžius ramiai. 

Psichoterapeutas Michaelis J. Formica teigia, kad smurtas, net ir žodinis, atskleidžia socialinį ir emocinį ribotumą. Kai atsiduriame akligatvyje ir nebematome išeičių, mes sprogstame. Dalis išsilieja ant daiktų, ant žmonių, kai kurie žaloja save. Nors emocinis perdegimas ir sprogimas gali pasireikšti įvairiomis formomis, dažniausiai santykiuose pirmoji gynybinė reakcija išreiškiama šiurkščiu bendravimu ir pakeltu balsu. 

Tačiau yra ir gerų žinių – galima lavinti gebėjimą pajusti kylantį pyktį, suprasti, kas vyksta. Tai padeda augti asmenybei. Gebėjimas atpažinti ir suvaldyti artėjančią pykčio bangą suteikia galimybę analizuoti savo ribas, tyrinėti silpnas vietas ir sustiprėti tiek asmeniškai, tiek kaip porai.

KUO GARSIAU ŠAUKIAME, TUO MAŽIAU MUS GIRDI

Nors dažniausiai savitvardą prarandame dėl gilių išgyvenimų, nuslopintų emocijų, neišmoktų pamokų, sunkumų priimant save ir situacijas, pratrūkę apie tai nesusimąstome ir esame linkę save pateisinti. Kai kurie net nemano, kad reikėtų pasistengti susitvardyti, nes vadovaujasi klaidinančiais įsitikinimais. Griežtas kalbėjimas, nurodymai pakeltu tonu ir net rėkimas siejama su autoritetu, kontrole ar laikoma auklėjimo priemone. Psichologas Asa Don Brownas teigia, kad mūsų visuomenė gana tolerantiška burbekliams ir rėksniams, nes jų elgesį dažnai siejame su rūpesčiu, noru apsaugoti ar motyvuoti. 

Specialistas įsitikinęs, kad visuomenė tarsi suteikia leidimą parėkauti dėl įvairių priežasčių: tėvams, siekiantiems disciplinos ir paklusnumo; mokytojams, bandant įkvėpti, motyvuoti studentus; darbdaviams, turintiems priekaištų darbuotojams; siekiant atkreipti dėmesį; bandant įtikinti savo teisumu; bandant pakurstyti ar sukelti emocijas ar siekiant paveikti aplinkinių elgesį. Tačiau išties retai kada baramės todėl, kad rūpinamės kito žmogaus jausmais ir gerove.

„Nuolat priekaištaujantys, balsą keliantys žmonės bardamiesi siekia, kad kiti atitiktų jų išankstinius lūkesčius. Rėkimas siekiant „pataisyti“, pakeisti kitą, yra nereikalingas, perdėtas ir varginantis. Būdamas gydytojas, be jokių abejonių sakau, kad rėkimas pažeidžia žmogaus dvasią. Laužo žmogaus, į kurį nukreiptas nepasitenkinimas, esmę. Jis tampa pykčio taikiniu ne savo pasirinkimu. Dauguma atvejų pykčio priepuolis yra varomas vieno žmogaus, o kito priimamas. Tad rėkimas yra viena smerktiniausių užgauliojimo, žeminimo formų“, – akcentuoja A. D. Brownas.

Nors rėkdami siekiame būti geriau išgirsti, gauname priešingą rezultatą. Psichologė Laura Markham atkreipia dėmesį, kad baramas, užsipuolamas asmuo užsidaro, atsiriboja arba priešinasi. Šaukimas sukelia stresą ir didina atstumą tarp asmenų. Specialistė teigia, kad priekaištai trukdo mokytis naujų dalykų atvira širdimi. Jei pykčio nebebijoma, vadinasi, asmuo jo gavo jau tiek daug, kad išsiugdė gynybos mechanizmus ir išmoko tarsi nekreipti dėmesio, bet tai nereiškia, kad rėkimas nebedaro žalos.

Tėvai dažnai barasi ir šaukia ant savo vaikų, nes patys buvo taip auklėti. Vaikų psichiatras Josephas Shrandas tvirtina, kad kiti klauso mažiau, kai ant jų šaukiama. „Kai tik pradedate kelti balsą, aktyvuojate limbinę smegenų sistemą, kuri yra atsakinga ir už reakciją kovok arba bėk“,  – aiškina mokslininkas. Tad rezultatas gali būti priešingas, nei nori tėvai. Tikėtina, kad baramas vaikas sustings, kovos, priešinsis arba bandys pabėgti iš situacijos. Jei norite būti išgirsti, užuot davę griežtas komandas, kėlę balsą, pamėginkite išsakyti prašymus, pageidavimus. Taip gerokai didesnė tikimybė, kad vaikas įsiklausys ir atsižvelgs. 

RĖKIMAS NEATNEŠA NIEKO GERO

Psichologė M. Battles atkreipia dėmesį, kad rėkimas gali būti veiksmingas tik laikinai. Asmuo, ant kurio rėkiama, gali nusileisti, sutikti su reikalavimais, tačiau vėliau viskas grįžta į senas vėžes. Rėkimas nekeičia mąstymo ilguoju laikotarpiu. Pavyzdžiui, jei mama šaukia, kad vaikas susitvarkytų žaislus, jis gali paklausyti, tačiau greičiausiai nepakeis įpročių ir nepradės nuolat tvarkytis nė neprašytas. To išmoks, jei bus aiškios taisyklės, pasekmės ir jei supras, kam to reikia, kodėl tai svarbu.

Kai kurie tėvai mano, kad tik šaukdami gali pelnyti savo atžalų pagarbą. Išties, pasak vaikų psichiatro J. Shrando, tai yra iliuzija. Rėkdami ant vaikų siunčiame žinutę, kad jie mums nerūpi, kad yra nevertingi. O kiekvienas mūsų širdies gilumoje norime būti įvertinti kito žmogaus, ypač artimiausių. Kartais baiminamasi, kad vaikai nepriims tėvų rimtai, jei jie bus pernelyg atlaidūs, švelnūs, tačiau verta žinoti, kad barimasis, rėkimas sukelia ne pagarbą, o baimę. Psichiatras rekomenduoja sustoti, atsitraukti nuo darbų, pažiūrėti vaikui į akis (tačiau ne iš aukšto), kad jis jaustųsi svarbus, ir kalbėti su juo, o ne jam. „Daug šauniau atrasti, koks gi jūsų vaikas išties yra, užuot bandant nulipdyti tokį, kokio jums norisi“, – sako specialistas.

Tyrimai rodo, kad vaikai, užaugę aplinkoje, kurioje įprasta bartis, rėkauti, turi mažesnę savivertę ir gerokai didesnę galimybę susidurti su psichologiniais sunkumais ateityje. Jei tėvai rėkimą naudoja kaip auklėjimo priemonę, didėja depresijos, nerimo, streso ir elgsenos problemų rizika. Balso tonas gali lemti net santuokos sėkmę. Pietų Kalifornijos universiteto mokslininkai per dvejus metus įrašė šimtus pokalbių pas šeimos psichologą (naudodami kompiuterio algoritmą, kuris fiksavo tik balso toną, ne žodžius). Eksperimente dalyvavo daugiau nei šimtas porų. Paaiškėjo, kad kompiuterinė analizė taikliau prognozavo santykių baigtį nei terapeutų įžvalgos. Apklausus dalyvius po penkerių metų, pasitvirtino, kad algoritmui net 74 proc. tikslumu pavyko nuspėti santykiai pagerės ar žlugs.

Filosofija grįstos terapijos pradininkas Elliotas D. Cohenas mato keletą romantinių santykių, kuriuose nuolat baramasi, baigties scenarijų. Kai kuriais atvejais viena pusė prisitaiko prie agresyvaus elgesio, nuolatinio koneveikimo ir tampa pasyvi, apmaudą kaupia savyje. Toks ryšys yra disfunkcinis. Neretai į plūdimąsi atsakoma tuo pačiu ir konfliktuojama tol, kol vienas trenkia durimis ir išeina. Deja, dalis porų tokiuose žlugdančiuose santykiuose praleidžia visą gyvenimą. Jei nesiimama veiksmų, užsisukama užburtame rate, kurio rezultatas –  susvetimėjimas ir apgailestavimas dėl emocingų išsiliejimų.

Kad riksmas, klyksmai atneša ne norimą rezultatą, o tik kelia baimę, patvirtina ir psichologo Davido Poeppelo su kolegomis atliktas tyrimas. Tyrėjai stebėjo savanorių, besiklausančių skirtingų garso įrašų, elgesį. Taip pat jie analizavo ir smegenų nuotraukas, aiškindamiesi, kaip smegenys reaguoja į skirtingus garsus. Paaiškėjo, kad smegenys riksmus interpretuoja kitaip nei įprastus kasdienius garsus. Kai kalbama, smegenys gautą informaciją siunčia į dalį, atsakingą už garsus. Ten analizuojama, kokios lyties kalbėtojas, jo amžius, tonas ir pan. Riksmai keliauja kitu maršrutu – iš ausies į amygdala, baimių „sandėlį“ smegenyse, kuris įjungia reakciją „bėk arba kaukis“, skatina budrumą ir norą analizuoti.

„Pastebėjome, kad riksmai aktyvuoja baimės grandines smegenyse. Migdolinis kūnas ypač jautri dalis informacijai apie baimes. Tai reiškia, kad riksmai suvokiami ne tik kaip garsas, bet ir kaip signalas, į kurį reikia reaguoti įdėmiau“, – sako D. Poeppelas. Mokslininkai išmatavo ir įrašytų klyksmų garsumą. Įprastas kalbėjimas siekė 4–5 Hz, o klyksmai varijavo tarp 30 ir 150 Hz. Kuo garsesnis riksmas, tuo daugiau baimės jis sukėlė.

KAIP LIAUTIS RĖKAUTI

Jei mūsų negirdi, nepavyksta pasiekti savo tikslų, daryti poveikio, susinerviname ir išsiliejame rėkdami. Tai tik dar labiau silpnina ryšį, didina atstumą, tada vėl kyla pyktis, nepasitenkinimas. Iš šio užburto rato įmanoma išeiti. Psichologė L. Markham pateikia veiksmingų žingsnių planą. Iš pradžių gali būti sunku, tačiau mokykitės būti pagarbūs, išlaikykite ramų toną.

1. Bandykite  suvaldyti savo destruktyvias emocijas. Kuo sveikesniais būdais jas išreikšite, tuo geresnis pavyzdys būsite kitiems. Jei esame empatiški, skatinsime empatiją, jei nuolat šaukiame, greičiausiai sulauksime tokio pat atsako ir iš aplinkinių.
2. Nekaupkite „prakurų“ – pagiežos, apmaudo, įžeidimų, pykčio ir kitų negatyvių emocijų, kurių apstu prastesnę dieną. Jei jos susirinks į krūvą, laužas netruks įsiliepsnoti ir bus sunku išvengti emocinio sprogimo. Tad prisiimkite atsakomybę už savo nuotaiką, sustokite, pasvarstykite, kas gali padėti pasijusti geriau, pakeiskite aplinką, nelaukdami, kol kantrybės taurė bus perpildyta.
3. Būkite empatiški kitų emocijoms. Tai padeda kitiems priimti savo jausmus ir žengti pirmą žingsnį mokantis jas valdyti. Kai žmogus geba valdyti savo emocijas, jis geba kontroliuoti ir elgesį. Kai jaučiamės priimti ir suprasti, lengviau išgyvename pyktį, liūdesį.
4. Pabandykite į situaciją pažvelgti iš kito asmens perspektyvos. Jausdami palaikymą, aplinkiniai labiau stengiasi geriau elgtis ir net priimti siūlomas taisykles, ribas, nebandydami jų taip dažnai laužyti.
5. Kai supykstate, sustokite, nutilkite. Nesiimkite jokių veiksmų ir nedarykite jokių sprendimų. Giliai kvėpuokite. Jei jau baratės, sustokite, kad ir vidury sakinio. Nekalbėkite, kol nenurimsite.
6. Kvėpuokite ir stebėkite savo jausmus. Jei įmanoma, pasišalinkite iš konflikto vietos, apsišlakstykite vėsiu vandeniu – pasistenkite perkelti dėmesį nuo kito žmogaus į savo vidų. Po pykčiu dažniausiai slepiasi baimė, liūdesys, nusivylimas. Leiskite jiems būti, tiesiog kvėpuokite. Jei norisi, verkite. Kai tik leisite sau išjausti tai, ką slepia pyktis, nesiimdami veiksmų, pyktis tiesiog ištirps.
7. Klausykite sveiko proto. Nurimę pabandykite įsivaizduoti, kad jums ant peties tupi angelas, kuris mato situaciją objektyviai ir nori geriausios išeities kiekvienam jos dalyviui. Ką jis sako? Gal parodo naują mąstymo kampą, padeda suvokti, kad neprivalote laimėti konflikto? Ką jis pasiūlytų? Ką gali padaryti dabar? 
8. Imkitės pozityvių veiksmų. Galite paprašyti pradėti iš naujo. Galite atsiprašyti. Galite padėti priimti jausmus, išklausyti kitą, pasiūlyti petį išsiverkti. Gal mesite visus planus ir tiesiog pasikalbėsite, pasivaikščiosite ar nuveiksite kažką, kas abiem padėtų pasijusti geriau. Ženkite bent vieną žingsnį, kuris padėtų visiems pasijusti ir elgtis geriau, įskaitant ir jus pačius.

„Jei nerėkaujam, nesibaram, nereiškia, kad esam silpni, viską leidžiantys, plaukiantys pasroviui. Atvirkščiai, tai rodo, kad gebame kontroliuoti save ir esam atsparesni iššūkiams“, –    sako psichologas A. D. Brownas. Jei stengiamės nerėkti, vadinasi, tikslingai renkamės sveikesnes bendravimo formas, elgiamės pagarbiau, kilniau. Jei turime aukštą savikontrolę, galime įkvėpti ir kitus bendrauti mandagiai ir puoselėti pagarbius santykius.