„Mano gyvenimas buvo pilnas baisių nelaimių, kurių didžioji dalis niekada neįvyko.“ (Michelis de Montaigne, prancūzų filosofas)
Savaitė baigėsi, darbai nudirbti. Įsitaisę ant sofos naršote „Netflix“, ieškodami įdomaus filmo. Ir staiga prisimenate problemą, su kuria susidūrėte dieną. Bandote nuvyti įkyrias mintis, išmesti iš galvos rūpesčius, tačiau po kiek laiko jie vėl grįžta ir trukdo mėgautis laisvalaikiu. Atrodo, nevalingai ieškote iššūkių ar kliūčių, kurias reikėtų įveikti, nors viskas klostosi sklandžiai ir jau nusiteikėte ilsėtis.
Jei esate tai patyrę – jūs tokie ne vieni. Pasirodo, mūsų protas, net mums to nenorint, nuolat ieško problemų, kurias reikia spręsti. Ši savybė kažkada padėjo mums kaip rūšiai išlikti. Tačiau kartais atsigręžia prieš mus. Nenuilstamai siekiame karjeros, tačiau, užkopus ant norimo laiptelio, ima kankinti mintys, kad apskritai laikas keisti profesiją. Įsigyjame išsvajotą būstą, bet netrukus užsigeidžiame jį perdekoruoti ir įsisukame į naujus rūpesčius. Sulaukėme atostogų, tačiau saulė, jūra ir smėlis visai nedžiugina. Kodėl negalime nurimti ir mėgautis?
Kodėl nerimaujame, kai viskas gerai?
Mūsų smegenyse yra daugiau neuronų nei žvaigždžių galaktikoje. Galbūt dėl to jos visada randa problemų ten, kur jų nėra? Nors bandote įtikinti save, kad viskas klostosi puikiai ir dėl nieko nereikia sukti galvos, nerimastingos mintys vis tiek neapleidžia.
Nerimauti – viena iš mūsų smegenų darbo užduočių. Kol plaučiai kvėpuoja, o širdis plaka, smegenys dirba visu pajėgumu bandydamos užtikrinti mūsų saugumą ir išlikimą. Žmogaus smegenys kiaurą parą nepailsdamos analizuoja supantį pasaulį. Todėl mes laiku pastebime rizikas, pavojus ir galime atitinkamai pasirengti.
Šiuolaikinis žmogus geba įsivaizduoti daugybę galimų tos pačios situacijos scenarijų. Tai padeda tiksliau ir greičiau orientuotis sparčiai kintančiame ir dažnai sunkiai nuspėjamame pasaulyje. Jei ataskaitą parengčiau greičiau, gal vadovas tai įvertintų? Kaip keliauti saugiau – automobiliu ar lėktuvu? Grįžti pėsčiomis namo vėlai vakare pro nežinomą rajoną ar išsikviesti taksi? Investuoti ar taupyti? Smegenys nuolat analizuoja, kas nutiktų vienu ir kitu atveju.
Tačiau ar būtina apgalvoti visas įmanomas alternatyvas, visada tikėtis blogiausio ir tam ruoštis? Akivaizdu, kad ne. Susirūpinti reiktų tik tada, kai tai būtina, antraip nuolat kamuosimės apimti streso ir nerimo.
Kai nerimas bando suvaldyti situaciją
„Jūsų smegenys nemėgsta netikrumo ar nežinomybės – joms reikia viską sukontroliuoti. Tad vienas iš mus labiausiai varginančių užsiėmimų yra galvojimas apie ateitį ir svarstymas, kas gali nutikti“, – devintajame dešimtmetyje aiškino nerimą tyrinėjęs psichologijos prof. Thomasas D. Borkovecius.
Mūsų smegenys bando numatyti visas aplinkybes ir neaiškiai ateičiai suteikti bent šiek tiek aiškumo bei saugumo. Tačiau šis įsivaizdavimas, kad galime sukontroliuoti tai, kas bus, yra tik iliuzija, kuri apsunkina kasdienybę.
Mums atrodo, kad kuo daugiau nerimausime, tuo viskas geriau klostysis, o jei atsipalaiduosime arba nukreipsime dėmesį, iškart ištiks kas nors katastrofiška. Jei esate itin atsakingas ir pareigingas žmogus, greičiausiai nuolat susiduriate su nerimu. Tai reiškia, kad kasdien galvoje sukasi mintys apie rytojų ir problemas, kurių iš tikrųjų nėra. Pasinėrę į šią iliuziją imame savo galvoje spręsti bėdas, kurios niekada neįvyks, ir išeikvojame daug energijos.
Smegenys bando nuspėti ateitį
Visą gyvenimą mūsų smegenys praleidžia įkalintos tamsioje dėžėje, kurią vadiname kaukole. Jos nuolat gauna informaciją iš akių, ausų, nosies ir kitų jutimo organų bei nenutrūkstantį informacijos srautą iš vidaus – kaip dirba plaučiai, plaka širdis, kinta kūno temperatūra ir kt. Visi šie duomenys yra mūsų smegenų „darbo priemonės“. Tačiau dažnai smegenys ne iš karto gauna informaciją, ką konkretus signalas reiškia.
Pavyzdžiui, garsų durų trinktelėjimą galėjote išgirsti, nes susidarė skersvėjis, arba dėl to, kad jas trenkė įpykęs kolega. Gurguliuojantis skrandis gali būti žinia apie virškinimo sutrikimus, bet gali būti ir patiriamo streso ar kitų stiprių emocijų požymis. Kol negaus papildomos informacijos, smegenys dirbs bandydamos išsiaiškinti gauto signalo priežastį, o jūs tai patirsite kaip nerimą ar įtampą.
Smegenys visą laiką sprendžia klausimą, filosofų vadinamą „atvirkštinės išvados problema“. Susidūrusios su dviprasmiška informacija, jos bando atspėti tos informacijos priežastis, kad galėtume užsitikrinti saugumą ir išvengti pavojaus.
Laimė, smegenys turi dar vieną informacijos šaltinį, kuris gali padėti spręsti šią užduotį – atmintį. Jos remiasi visą gyvenimą kaupta patirtimi ir, radusios praeities situaciją, panašią į dabartinę, bando nuspėti ateitį.
Jums gali atrodyti, kad tiesiog reaguojate į aplink jus vykstančius įvykius, tačiau iš tikrųjų jūsų smegenys bando interpretuoti dabartį, remdamosi prisiminimais.
Rasti problemą bet kokia kaina!
Kad suvoktume, kaip mūsų smegenys įžvelgia grėsmę ten, kur jos nėra, pasitelkime gyvenimišką pavyzdį. Įsivaizduokite grupelę savanorių, kurie stebi aplinką savo rajone ir praneša policijai vos tik pamato ką nors įtartina. Pavyzdžiui, praneša pareigūnams apie išlaužtus sandėliukus ar pavogtus dviračius. Savanoriai dirba akylai ir entuziastingai, tad ilgainiui vagysčių ir įsilaužimų rajone sumažėja. Visi lengviau atsipučia, tik ne savanoriai. Jiems ima atrodyti įtartini net tie, kurie už akių anksčiau neužkliūdavo, pavyzdžiui, be tikslo naktimis slampinėjantys jaunuoliai ar be pavadėlio šunis vedžiojantys šeimininkai. Problemų imama ieškoti ten, kur jų visai nėra.
Panašiai nutiko vieno mokslinio tyrimo metu. Tiriamieji turėjo peržiūrėti kompiuteriu sukurtus veidus ir atrinkti, kurie iš jų atrodo grėsmingai. Tarp veidų buvo ir itin bauginančių, ir visai mielų. Kai tyrimo dalyviams buvo parodyta daug grėsmingų veidų ir kompiuterio ekrane pasirodė veidai, kurie paprastai nesukeltų įtarimo, tyrimo dalyviai juos vis tiek laikė grėsmingais. Kuo daugiau grėsmingų veidų tiriamieji matė iš pradžių, tuo grėsmingesni jiems atrodė ir visi likusieji.
Atliekant kitą eksperimentą, respondentams buvo duota dar paprastesnė užduotis: pasakyti, ar spalvoti taškai ekrane yra mėlyni, ar violetiniai. Kadangi mėlynų taškų pasitaikydavo retai, žmonės ir šiek tiek violetinius taškus pradėjo vadinti mėlynais. Jie tai darė net tada, kai sužinojo, kad mėlyni taškai taps retesni, o už teisingą atsakymą jie gaus piniginį prizą. Rezultatai parodė, kad toks mūsų elgesys nėra kontroliuojamas sąmoningai (juk kas nenori gauti piniginio prizo)?
Iš pradžių šių eksperimentų autoriai pamanė, kad gal čia koją kiša mūsų regėjimas. Norėdami tai patikrinti, jie atliko trečią eksperimentą. Jame dalyvaujančių žmonių jie paprašė perskaityti skirtingus mokslinius tyrimus ir pasakyti, kurie iš jų yra etiški, o kurie – ne. Tačiau rezultatai buvo analogiški, kaip ir atliekant ankstesnius eksperimentus: dalyviams gavus perskaityti daug neetiškų tyrimų ir po to jų skaičių sumažinus, žmonės neetiškais pradėjo laikyti kitus tyrimus. Kitaip tariant, susidūrę su mažesniu skaičiumi neetiškų tyrimų, jie tapo griežtesni vertintojai.
Panašumai sukuria sprendimą
Kodėl žmonės pastebi daugiau grėsmės, kai jos iš tikrųjų mato vis rečiau? Kognityvinės psichologijos atstovai ir neuromokslininkai mano, kad toks elgesys yra pagrindinio mūsų smegenų informacijos apdorojimo būdo padarinys: mes nuolat lyginame praeities patirtis su dabarties situacija. Smegenims nereikia tikslaus atitikimo. Juk nekyla problemų lipant naujais, nepažįstamais laiptais, nes jau anksčiau lipote panašiais. Jūsų smegenims užtenka panašumo, kad padėtų jums išgyventi.
Užuot kruopščiai analizavusios, ar tikrai veidas yra grėsmingas, smegenys lygina jį su kitais neseniai matytais veidais. Negrėsmingų veidų eilėje net ir šiek tiek grėsmingi veidai atrodo bauginantys. Vadinasi, ar veidą laikote grėsmingu, labiau priklausys ne nuo paties veido, o nuo to, ką neseniai matėte.
Mūsų smegenims santykinai palyginti patirtis ar aplinką kur kas paprasčiau nei objektyviai įvertinti. Vargu ar pasakytumėte tiksliai visų šeimos narių ūgius, tačiau puikiai žinote, kas šeimoje yra aukščiausias. Tikėtina, kad evoliuciškai mūsų smegenys išmoko sudėtingus gyvenimo momentus palyginti su anksčiau patirtais iššūkiais ir rastais sprendimais, o ne analizuoti ir ieškoti išeičių nuo pradžių. Tad ir rinkdamiesi restoraną vakarienei restoranus lyginame atsižvelgdami į tai, kur esame – prabanga didmiestyje greičiausiai skirtis nuo vadinamosios prabangos provincijoje.
Comments are closed.