Tiesos labirintai

Sąmokslo teorijoms ir dezinformacijai atėjo aukso metai – ar kada buvo lengviau visus apkvailinti?

„Žinau, kad nieko nežinau“, – kadaise sakė Sokratas. Įdomu, ką jis būtų pasakęs dabar, kai pilnas internetas viską žinančių ir išmanančių? Štai viename vaizdo įraše mokslų daktaras iš neegzistuojančio universiteto pasakoja, jog koronavirusas buvo sukurtas laboratorijoje ir tyčia išplatintas. Kitame įraše niekur nematytas vyrukas tiesiai iš savo virtuvės transliuoja svarbią žinią: skiepai – tai Billo Gateso planas įtaisyti mikroschemas visiems planetos žmonėms. Staiga į namus pasibeldžia kaimynė – ji žino viską – 5G mus žudo. Iš kur žino? Na, skaitė toje puikioje „Facebook“ grupėje. Lieka tik griebtis už galvos ir prisiminti vargšą Sokratą. Šitoje informacijos košėje kartais geriau pripažinti, kad nieko nežinome, nei tikėti bet kuo, ką randame internete.

Kodėl taip mėgstame sąmokslo teorijas?

Vilniaus universiteto Fizikos fakulteto ir Lazerinių tyrimų centro profesorius dr. Mikas Vengris sako, jog dažniausiai sąmokslo teorijos gimsta, kai kažko iki galo nežinome ir tas žinių spragas bandome užpildyti interpretacijomis, spėliojimais bei įtarinėjimais. Prie to prisideda vadinamasis mitinis mąstymas, kuris būdingas mums nuo pat žmonijos atsiradimo. „Kol neturėjome didžiojo sprogimo teorijos, žinių spragas apie pasaulio sukūrimą užpildė religinės teorijos. Taip žmonėms buvo ramiau ir geriau gyventi. Nors dabar religijas suprantame alegoriškai, kažkada jos buvo tiesiog fizikos pakaitalas. Tokie jau tie žmonės – mes norime viską žinoti, o jei nežinome – ieškome dėsningumų ir sukuriame istoriją. Mūsų smegenys taip veikia. Evoliucija jas užprogramavo, kad iš anksto galėtume numatyti pavojų, kol jis dar nėra žinomas. Pavyzdžiui, sušnarėjus krūmams ne lauktume ir svarstytume, kas ten galėtų būti, o bėgtume nuo galimo grobuonio. Jei jo nebus – tai tik be reikalo palakstysime, bet jei bus – išvengsime mirties. Todėl dažnai įžiūrime dėsningumus ar grėsmę ten, kur jos iš tikro nėra“, – sako mokslininkas.

Vilniaus universiteto Filosofijos fakulteto Psichologijos instituto docentas dr. Antanas Kairys teigia, kad, žvelgiant psichologiniu aspektu, tikėjimas sąmokslo teorijomis yra toks pat, kaip ir tikėjimas mokslu. „Abiem atvejais mes savo jėgomis negalime patikrinti informacijos. Pavyzdžiui, aš tikiu, kad atominėje elektrinėje gaminama elektra. Tačiau pats to proceso nesu matęs ir neturiu pakankamai branduolinės fizikos žinių, kad galėčiau šioje srityje kažką suprasti. Vadinasi, aš tiesiog renkuosi tikėti kažkur skelbiama informacija, nors pats jos patikrinti negaliu. Lygiai taip pat galiu tikėti, kad Žemė yra plokščia ar bet kokia kita idėja. Kuo tikėsiu – sąmokslo teorijomis ir mitais ar realybe – priklauso nuo to, kokius autoritetus bei žinių šaltinius pasirinksiu. Iš nepasitikėjimo visuomene apskritai kyla nepasitikėjimas oficialia žiniasklaida. Tuomet gręžiamasi į neoficialius šaltinius. O jie dažnai pateikia informaciją daug paprasčiau ir patraukliau. Mokslas yra komplikuotas, mokslininkai dažna prieštarauja vieni kitiems. Užtat sąmokslų teorijų skleidėjai pateikia vieną paprastą, lengvai suprantamą ir jaudinančią „tiesą“, kuri gali pasirodyti įdomesnė bei patrauklesnė. Be to, sąmokslo teorijos dažnai nešasi paslapties skraistę, kuri verčia žmogų manyti, jog jam žinoma kažkas, kas skirta ne kiekvienam. Tai padeda jaustis ypatingam, išskirtiniam“, – aiškina doc. dr. A. Kairys.

Žinių šaltinis virto Pandoros skrynia

Mistinis mąstymas, sąmokslo teorijos ir mokslo mitai egzistavo visais laikais. Tačiau XXI amžiaus technologijos suteikė jiems naują kvėpavimą. Internetas mums atvėrė iki tol neregėtus žinių klodus. Argi ne nuostabu – vienu mygtuko spustelėjimu gali sužinoti bet ką?! Tik tas „bet kas“ nebūtinai bus tiesa. Jei tiksliai nežinai, ko ir kur ieškai, internetas veikiau primena ne žinių šaltinį, o Pandoros skrynią, į kurią įkišęs ranką gali ištraukti ir aukso grynuolį, ir bombos virvelę.

Sąmokslo teorijas ir melagystes siekianti atskleisti nacionalinė iniciatyva „demaskuok.lt“ 2020 m. gegužės mėnesį ištyrė dvylika melagingų vaizdo įrašų septyniose „YouTube“ paskyrose ir užfiksavo beveik du šimtus melagingų teiginių. Šie vaizdo įrašai buvo peržiūrėti 1,2 mln. kartų. Užfiksuotos melagystės nuo gana įtikinančių („COVID-19 buvo sukurtas laboratorijoje“) iki visiškai absurdiškų („Vladimiras Putinas yra žemaitis“) ar net skatinančių paniką ir nesantaiką („JAV planuoja karinę invaziją į Europą“).

Itin daug įdomių radinių galima iškasti įrašius „Google“ paieškos langelyje – 5G. Su šia technologija puikiai susipažinęs prof. dr. M. Vengris sako, kad internete apie ją galima rasti informacijos, prieštaraujančios fizikos ir gamtos dėsniams. Tačiau žmogui, kuris fizikos nesimokė, tai nesukels įtarimo. „Pati technologija nėra kenksmingesnė sveikatai nei beveik kiekvienuose namuose esantis belaidis interneto maršrutizatorius. Tačiau žmonės vis tiek fantazuoja, kad jiems smegenys išvirs ar vėžys išsivystys. Nieko panašaus nenutiko naudojant dabartines ryšio priemones, nenutiks ir su 5G“, – ramina mokslininkas.

Jei „smegenims išvirti“ ir kyla rizika, tai nebent klaidžiojant interneto platybėse ir skaitant sąmokslo teorijas. Doc. dr. A. Kairys sako, jog lengviausiai jos plinta socialiniuose tinkluose: „Socialiniai tinklai leidžia plisti dezinformacijai visu galingumu. Informacija juose vaikšto labai greitai. Ten labai greit sukyla emocijos, žmonės stipriai reaguoja. Stiprus emocinis atsakas padaro sąmokslo teorijas dar labiau įtikinamas. Be to, dar turime trolių ir botų veiklą, kurie sąmoningai skleidžia dezinformaciją, platindami dezinformaciją, naudingą jų kūrėjui.“

Informacijos pateikimas internete labai menkai reglamentuojamas, neveikia beveik jokia cenzūra. Sakysite, labai gerai – kokia dar cenzūra demokratiškoje valstybėje? Tačiau būtent dėl jos nebuvimo lengvai plinta įvairaus plauko melagystės, o jūsų vaikas gali lengvai prieiti prie pornografijos ar straipsnių apie narkotikų vartojimą su praktiniais patarimais. Vadinamasis tamsusis internetas (angl. dark web) siūlo dar daugiau: nelegalios prekės, smurtiniai vaizdai ir šiurpą keliančios paslaugos.

Verta prisiminti – internetas yra pavojinga vieta. Ar jis bus žinių, ar dezinformacijos ir traumuojančių vaizdų šaltinis – priklauso tik nuo to, kuris sėdi prie ekrano. Todėl ieškant informacijos internete svarbiausia mūsų pačių sąmoningumas ir kritinis mąstymas. Niekas kitas už mus nepagalvos ir nepatikrins informacijos, kurią vartojame. Tai – kiekvieno asmeninė atsakomybė.

Kuo sumokame už patiklumą

Žmonių patiklumą puikiai iliustruoja 2011 m. dokumentinis filmas „Kumaré“. Jo autorius atliko ir nufilmavo eksperimentą – apsimetė dvasiniu guru. Per trumpą laiką ką tik užgimusiam guru pavyko surinkti šimtus sekėjų, kurie mokėjo už susitikimus, dalyvavo keisčiausiuose ritualuose ir garbino paprastą vyruką su barzda ir juokinga lazda kaip viešpatį. Ką tai parodo apie mus visus? Kad mums labai svarbu tikėti. Bet ne taip svarbu kuo.

Patikli visuomenė, kritinio mąstymo trūkumas ir galimybė skleisti bet kokią informaciją internetu – geresnių sąlygų sąmokslo teoretikai ir šarlatanai turbūt net nesapnavo. Būnant charizmatiškam ir apsukriam, galima lengvai užsidirbti iš žmonių patiklumo. Be to, internetas suteikia galimybę tapti praktiškai bet kuo. Pavyzdžiui, apsimesti mokslininku, išradusiu stebuklingą sveikatinantį gėrimą, ir sėkmingai jį pardavinėti. Arba gyvenimo būdo mokytoju su padirbtais diplomais bei mokslo laipsniais. Daugybė apkvailintų interneto vartotojų moka už „gyvenimą keičiančias“ internetines paskaitas apsukriems sukčiams.

Doc. dr. A. Kairys teigia, kad už patiklumą žmonės sumoka sveikata ir pinigais, o visuomenė tampa susiskaldžiusi. „Įvairūs pseudomokslai gali gerokai paploninti piniginę ir padaryti žalą sveikatai. Taip pat daroma ir socialinė žala – tarp tikinčių sąmokslo teorijomis ir jomis netikinčių išauga socialinė distancija. Žmonės susipriešina, vieni kitų nesupranta ar net ima niekinti“, – įspėja mokslininkas.

Interneto platybėse galite rasti visko – už tam tikrą sumą jums išgydys vėžį, iš akių spalvos diagnozuos skrandžio ligas ar biolaukų matavimo aparatu nuskaitys „dvasines skyles“. Dauguma tokio plauko gyduolių neturi jokio medicininio išsilavinimo, dažnai jų pateikiama informacija apie save yra suklastota.

Melagystės, kurios kainuoja sveikatą

Skiepai – viena labiausiai mitais ir sąmokslo teorijomis aplipusių medicinos sričių. Daugybė žmonių vis dar netiki skiepų veiksmingumu ar net mano, jog jie gali būti žalingi. Nors tokios sunkios ligos kaip poliomielitas, raupai, pasiutligė, stabligė, difterija buvo įveiktos tik skiepais, daugybė žmonių vis dar atsisako skiepytis ir skiepyti vaikus. Pavyzdžiui, 2019 m. duomenimis, nuo tymų liko nepaskiepyti apie penki tūkstančiai vaikų. Skiepų sąmoningai vengiančių žmonių argumentai dažnai neturi nieko bendra su realybe – nuo „skiepai sukelia Dauno sindromą“ iki „skiepai įveda į žmogaus organizmą jį sekančią mikroschemą“. Tokie mitai kelia grėsmę ne tik jais tikinčių, bet ir aplinkinių sveikatai bei gyvybei.

Net jei išvengėte „antivakserių“ įtakos, dar nereiškia, kad nepakliuvote į kitus medicinos mokslo mitų spąstus. Pažiūrėkite, ar savo vaistinėlėje neturite homeopatinių vaistų? Profesorius M. Vengris sako, kad homeopatija – vienas žinomiausių medicinos mokslo mitų, kuriuo daugelis tiki ir kuris yra itin plačiai paplitęs. „Mokslo pasaulyje niekam nebekyla klausimų, ar homeopatija veiksminga. Atsakymas – ne. Tačiau jei leisite sau viešai suabejoti jos veiksmingumu, greičiausiai būsite apstaugti ir sumaišyti su žemėmis. Dauguma žmonių nežino, kad jokiais mokslo tyrimais kol kas taip ir nepavyko įrodyti homeopatijos veiksmingumo. Ji veikia nebent kaip placebas. Medicinoje apskritai yra gausu mokslo mitų, kurie niekuo nepagrįsti, tačiau plačiai propaguojami. Gerai, kad dauguma jų nėra kenksmingi. Tačiau būna atvejų, kai žmogui būtina rimta pagalba, o jis užsiiminėja kažkokiomis vos ne religinėmis praktikomis ir tikisi pasveikti. Tuomet iš to tikėjimo mitais kyla grėsmė pačiam žmogui“, – paaiškina mokslininkas.

COVID-19 – vaisinga dirva sąmokslo teorijoms

Viena populiariausių sąmokslo teorijų šiuo metu skelbia – koronavirusas COVID-19 neegzistuoja. Esame siaubingai mulkinami valdžios ir verslo, kad šie iš susidariusios situacijos gautų naudos. Turbūt jau teko girdėti panašių teiginių? Jų šalininkai viešose vietose išdidžiai vaikšto iškišę nosis pro medicininės kaukės kraštelį. Jei bandysite su jais ginčytis, pasipils ne patys gražiausi epitetai, greičiausiai nelydimi jokiais argumentais.

„Pew Research Centre“ duomenimis, beveik trečdalis amerikiečių tiki, kad COVID-19 virusas yra dirbtinės kilmės, t. y. tyčia sukurtas laboratorijoje. Gajūs ir kiti mitai apie virusą. Jungtinių Tautų generalinis sekretorius Antonio Guterresas dabartinę situaciją pavadino „pavojinga dezinformacijos epidemija“. Jis įspėja žmones – sąmokslo teorijos kursto neapykantą, skaldo visuomenę ir ragina nesisaugoti.

Profesorius M. Vengris sako, jog labiausiai sąmokslo teorijoms peno duoda tvyranti nežinia. „Apie koronavirusą žinome dar labai nedaug, o ta informacija, kurią žinome, nuo vasario mėnesio spėjo kelis kartus apsiversti aukštyn kojomis. Kitas dalykas – tai yra, ko gero, pirmas atvejis istorijoje, kai su tokio tipo liga kovojama taip aktyviai. Natūralu, kad tai stebina žmones. Kaip ir kaukių naudojimas, dėl kurio veiksmingumo tiek daug diskutuojama. Tuo metu visuomenė galvoja: mūsų prašo labai smarkiai pakeisti savo elgesį, kasdienybę. Kodėl? Ar iš tiesų tam yra pakankamas pagrindas? Informacijos trūkumas ir vienas kitam prieštaraujantys duomenys kelia sumaištį ir nepasitikėjimą. Tokia situacija ir yra pati vaisingiausia vieta mitams tarpti. Bėda, kad šioje situacijoje visiškai neturime laiko – politikams ir medikams reikia priimti sprendimus turint ne visą informaciją ir prieštaringus duomenis. Todėl pridaroma klaidų kontroliuojant epidemiją. O tai dar labiau skatina žmonių nepasitikėjimą ir visokius gandus“, – teigia mokslininkas.

Kaip nepaklysti ieškant tiesos?

Visi esame pažeidžiami dezinformacijos, o labiausiai pažeidžiami tuomet, kai trūksta patikimų žinių. Docentas A. Kairys ragina tikrinti šaltinius ir mąstyti kritiškai. „Anksčiau ar vėliau visi susiduria su vienokia ar kitokia sąmokslo teorija ar pseudomoksliniais mitais. Tai praktiškai neišvengiama. Svarbiausia sustabdyti save, jei ta informacija verčia imtis kokių nors veiksmų, bando mus kažkaip pakeisti. Pavyzdžiui, ragina nesisaugoti ir nesaugoti kitų epidemijos metu. Svarbiausias patarimas būtų nedaryti sprendimų skubotai. Taip pat – tikrinti informaciją keliuose skirtinguose šaltiniuose. Žiūrėti į šaltinių kokybę. Prisiminkite ir emocinį aspektą – jei atrodo per gerai, kad būtų tiesa, greičiausiai tai nėra tiesa. Jei radote kažką, siūlantį išspręsti visas problemas paprastai, stebuklingai praturtėti ar išsigydyti visas ligas – tai negali būti tikras dalykas. Deja, mūsų pasaulis taip sutvarkytas, kad sudėtingoms problemoms reikalingi sudėtingi sprendimai“, – sako Vilniaus universiteto mokslininkas.

Profesorius M. Vengris siūlo pasaulio pažinimui pasitelkti mokslą, o ne mokslo mitus. „Kad šiais laikais neprisikurtume teorijų apie neegzistuojančias grėsmes, svarbu nedaryti skubotų išvadų ir neužpildyti žinių spragų interpretacijomis bei istorijomis. Juk dabar pasauliui pažinti turime mokslinius instrumentus. Gal ne taip greitai duodančius atsakymą, ne tokius lengvai suprantamus ir intuityvius kaip pačių sukurtos istorijos. Bet jie yra patikimesni. Tai rodo pasiekimai įvairiose srityse – nuo medicinos iki fizikos ir astronomijos. Tereikia neprarasti pasitikėjimo mokslu ir negrįžti prie senovinio mitinio mąstymo, kuris buvo reikalingas tada, kai žmonės neturėjo galimybių iš tiesų pažinti pasaulį, – teigia pašnekovas ir priduria, – beje, mokslininkas – irgi žmogus, o žmonės linkę klysti.“ Taigi, kritinis mąstymas ir šaltinių tikrinimas – patikimiausi vedliai į tiesą.

O ką daryti, jei jūsų artimas žmogus pakliuvo į sąmokslo teorijų pinkles? Docentas A. Kairys pataria, kad svarbiausia – atvirai nekonfrontuoti: „Tikėjimas mokslo mitais ir sąmokslo teorijomis dažnai yra žmogaus kultūrinio identiteto dalis. Bandymas paneigti tai, kuo jis tiki, tolygus jo kultūrinio identiteto užsipuolimui. Todėl žmonės taip neigiamai reaguoja į kitus argumentus ir aršiai gina savo nuomonę. Jei kalbate su tokiu žmogumi, negalima jo užsipulti, kaltinti, apmėtyti faktais. Tai neveiks. Galite nebent paraginti pasidomėti kitais šaltiniais, tačiau atvirai konfrontuoti neverta. Geriausia – bandyti rasti bendrą vardiklį. Kažką, dėl ko abu sutariate. Taip žmogus nesijaus puolamas, atsiras kontaktas. Tuomet jau galima paraginti pasidomėti kažkuo, kas praplėstų žmogaus mąstymą.“